Dienos tikslas: 649 žodžiai. Parašyta: 187.
Kiekvieną šimtmetį Milžino Jono kūnas buvo vis kitoks. Jonas jau buvo senas milžinas, raukšlėtas, kaip pūti pradedanti bulvė, ir aukštas iki debesylų viršūnių. Ir nepaisant, kad jis čia stovėjo jau nuo amžių – ilgiau gyvenantiems, taip, kaip mums – tapo akivaizdu, kad jis sensta.
Pirma, jis sėdėjo atsilošęs į Napaleono kepurės šlaitą lyg kokiam soste. Priimdavo lankytojus, juos glostydavo, pakasydavo karvių nugaras ir nuvaikydavo kaimų banditus.
Tada jis palinko į priekį. Užsimerkė.
Retai jis atsimerkdavo. Lėtai… Ir tuoj vėl užverdavo savo regos skyles.
Jo judesiai sulėtėjo. Susitraukė.. sumažėjo. Su…
Kas turbūt buvo liūdniausia, milžinas Jonas dabar nebešnekėjo. Tiksliau šnekėjo itin lėtai ir nedaug.
Milžinas Jonas patraukdavo visų pravažiuojančių akį, tačiau dabar, vietoj to, kad išliptų iš automobilio ir sutiktų išminties ir jėgos legendą – jie sutikdavo lėtaaaaaaaiiiii veblenantį išminčių. Gal ir neblogai, tačiau visai ne tai, ko tikiesi.
Milžinas Jonas.
O, Milžinas Jonas.
Net laikraščiai daugiau apie jį nieko nerašė, vietą užleisdami kriminalinėms naujienoms ir dar vienam pokštui, kurį iškrėtė koks politikas ar kosmonautas.
Milžinas Jonas sėdėjo ir pamažu bezdėjo. Turbūt tiesiogine prasme, nes nuo jo dabar dvelkė valerijono ir ramunėlių kvapas.
Milžinas Jonas grimzdo…
…Grimzdo…
……
…
..
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
Labanakt, milžine Jonai.
Labanakt.
Geros nakties.