Dienos tikslas: 327 žodžiai. Parašyta: 349.
Murakami knygos:
- Pagrindinis veikėjas: 25-35 metų vyras. Susituokęs.
- Santuoka nėra labai nuostabi – tai tik partnerystė. Grįžti namo, apsikabinimai ir seksas, užmiegi, į darbą, kartoji.
- Kažkas dingsta. Gyvūnas, žmona ar noras dirbti seną darbą.
- Keliauja į Hokaidą viduryje žiemos ar vėlyvą rudenį. Darosi šalta. Vieniša ir baugu.
- Gyvena keistoje, į namus nepanašioje, vietoje. Galbūt tiesiog nusiperka antrą butą iš santaupų.
- Bando mesti rūkyti ir kremta citrininius ledinukus.
- Mylisi su moterimis, 99% ne su savo žmona.
- Kartais kalbasi su katėmis.
- Numiršta. Kartais.
Tai rasite tik pirmojoje šios knygos apysakoje. Likusios – gyvos, šviežios, kai kurios šiurpios ir ganėtinai keistos. Tai istorijos, nepanašios į „tradicines“ Murakamio istorijas. Tačiau kartu ir pilnos Murakamiškų elementų, kuriuos galima sutikti kitose jo knygose.
Trumpas įvertinimas:
- Stilius: 7/10
- Knygos dizainas: 8/10
- Autoriaus kūrybos išskirtinumas, lyginant su kitais jo kūriniais: 9/10
- Malonumas skaityti: 6/10
- Bendrai: 7/10
Plačiau:
Turbūt nemurakamiškiausias dalykas šioje knygoje yra pačių apysakų ilgis. Nenuostabu – pati knyga vos 151 puslapio apimties ir nėra ištempta per idiotišką dizainą, kaip daro autoriai, bandantys padidinti puslapių skaičių. Apysakos trumpos, mažytės ir išvystančios vos vieną istorinį akcentą.
Knygą atsiverčiau ryte, vos atsibudęs. Galvojau, kad gausiu naują pozityvumo dozę, o gavau dozę mirčių, idėjų pūlinių, bjauraus sekso, dar bjauresnių žmonių ir keistų, šaltų istorijų.
(Na, gal dėl šalčio kaltas aš – laiku nepakūriau krosnelės, taigi šalo mano pirštai.)
Tikiu, kad ši knyga patiks bet kokiam Murakamifilui, kuris jau yra skaitęs bent 4 ar daugiau jo knygų. Tie, kurie neskaitę nė vienos (ar mažiau nei 3) – tikėtina, nepastebės veikėjų ir siužetų įprastumų bei neįprastumų.
Dėl to rekomenduoju tau, jei skaitei nemažai H.M. kūrinių ir nerekomenduoju, jei tau tai pirmoji šio autoriaus knyga. Jei taip yra – dėk ją į lentyną ir paimt kokią kitą. Kad ir „Norvegų girią“.
Komentarai autoriui:
Haruki, aš žinau, kaip tu dievini 20-30-ties metų (ar jaunesnius, tačiau gyvenimo pasendintus) veikėjus. Tačiau kodėl tau neprašius istorijos, kurioje vyresnis veikėjas būtų ne tik pašalinis mokytojas ar katalistas, o pagrindinis veikėjas? Man, asmeniškai, būtų labai įdomu skaityti Murakamišką istoriją, kurios dėka galėčiau pažvelgti dvigubai vyresnio žmogaus akimis ir pastebėti panašumus.
…Ar, Haruki, tiesiog užstrigai geresniuose laikuose, kai buvai jaunas, gražus, turėjai džiazo klubą ir niekur Japonijoje nebuvo jokių meksikiečių tailandiečių?
Įdomios apysakos Murakamio fanui.
Užsimurakaminęs,
Danielius