Įsivaizduok, kad vieną niekuo neypatingą dieną kolega naujajame darbe pakviečia tave į vakarėlį. Sakykime, „susipažinimo“ vakarėlį.
Tu, aišku, jame nieko nepažįsti, taigi, štai puiki proga pamiklinti savo liežuvį ir užmegzti naujas pažintis. …Ar bent teoriškai taip viskas turėtų vykti.
Tik dažnai, jei tau trūksta gerų bendravimo įgūdžių, nepavyksta nieko užkalbinti. Lyg kokiam košmare. Kaip gi išmokti bendrauti, jei, po velnių, nemoki bendrauti!?
Šiandien aš kalbinu Povilą. 28-erių metų nepriklausomą programuotoją ir išeivį Londone. Jo asmeninio augimo tinklaraštis, beje, buvo pasirodęs ir 2014 metų Debesylos geriausių Lietuvos saviugdos tinklaraščių sąraše.
Povilas vieną dieną spjovė į savo baimes bendrauti… Ir visą mėnesį kasdien Lietuvoje kalbino atsitiktinius žmones gatvėje.
Ir štai, kaip jam sekėsi.
Pasisveikink su Povilu!
Labas, Povilai. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu? Ir kur dešimtbalėje skalėje nuo Nuobodylos iki Betmeno padėtum save?
Sveiki, esu Povilas ir nuolat bandau pagerinti savo gyvenimo kokybę. Ambicingiausias tikslas – išeiti į pensiją trisdešimties. Savo patirtimi dalinuosi asmeninio tobulėjimo bloge. Pragyvenimui užsidirbu programuodamas ir investuodamas.
Visada norėjau būti panašus į Bruce Wayne. Savo pasiekimus vertinu aštuonetu – Betmeno apsiaustas visai čia pat. 🙂
Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi, kokios buvo jo taisyklės ir kodėl pasirinkai šį iššūkį?
Vienas geriausiai įsiminusių iššūkių – kasdien užkalbinti po nepažįstamą žmogų gatvėje.
Šio išbandymo tikslas – bent į vieną užduotą klausimą sulaukti atsakymo. Stengiausi išvengti situacijų, kai tiesiog pasisveikini ir nueini. Taigi, jei žmogus ignoruoja ar neatsako, tenka ieškoti kito.
Esu intravertas, todėl bendravimas su žmonėmis nėra mano stipriausia pusė. Todėl nusprendžiau įveikti drovumą. Šis iššūkis atrodė kaip puiki priemonė pasiekti užsibrėžtą tikslą – manau, lengviausia įveikti savo baimes nuolat su jomis susiduriant.
Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?
Pirmoji savaitė sunkiausia, buvo labai baisu ką nors užkalbinti.
Tačiau jau po antrosios savaitės adrenalino beveik nebebuvo likę, todėl pradėjau vykdyti antrą etapą – užduoti neįprastus ar šokiruojančius klausimus!
Pavyzdžiui, pradėti pokalbį ir staiga paklausti: „Kokioje planetoje esame?“. Arba pasiteirauti, kelinti dabar metai?
Įdomu tai, kad žmonės į metų klausimą atsako valandomis ir data. Tenka pakartoti klausimą, jei nori išgirsti metus, o su planetos pavadinimu dar sudėtingiau. Labai sunku nesijuokti.
O kas labiausiai trukdė? Ir ką darei, kai buvo sunku bei norėjosi mesti viską šalin?
Kojas kaišiojo baimė „apsijuokti“ – visos tos mintys galvoje, kurios visiškai niekuo nepagrįstos, bet sukelia mirtiną baimę ir paralyžių.
Geriausias kelias joms įveikti – tiesioginė kova. Būtent todėl ir ėmiausi šio iššūkio.
Padėjo tai, kad buvau viešai įsipareigojęs šį iššūkį atlikti. Tokiu būdu suderinau vidinį ir papildomą, išorinį, spaudimą. Laikausi savo žodžio, tad jei pasakiau, kad padarysiu, vadinasi taip ir bus.
Kaip jauteisi pabaigęs iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi ir ką naujo išmokai?
Didžiavausi savimi! Buvo tikrai labai sunku, teko daugybę kartu perlipti per save. Galutinis rezultatas buvo kiek kitoks, nei tikėjausi: tapau labiau užtikrintas ir užkalbinti žmones tapo lengva, tačiau dalis baimės vis tiek išliko.
Skirtumas tas, kad dabar galėjau lengvai ją kontroliuoti. Kaip sakoma:
„Drąsus ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris perlipa per savo baimę.“
Kiekvieną kartą išėjus iš komforto zonos, kitas žingsnis tampa vis lengvesnis ir lengvesnis. Visos baimės tėra galvoje ir gyvenime viskas būna kitaip nei baubas verčia mus manyti.
Labiausiai nustebino tai, kad užduodant absurdiškus klausimus, žmonės nepasimeta. Priešingai, išsiklausinėja detalių ir sužino visą istoriją: kad vykdai iššūkį, kodėl tai darai, kaip sekasi ir taip toliau.
Įdomu, kiek žmonių pirktų? Kas patikrins?
Nors pasitaikė ir priešingų atvejų. Vieną vakarą reikėjo parsinešti vazoninę gėlę iš darbo į namus, tad mėginau užkalbinti moterį pakeliui. Ji labai įtariai nužvelgė mane ir tarė: „Nepirksiu tavo gėlės“. Nei labas, nei ką. Kokie tie lietuviai kartais įtarūs. 🙂
Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?
Būtinai turėkite antrą, trečią etapus, kurie įneštų sudėtingumo. Tuo tarpu drovesni gali pradėti tiesiog nuo pasisveikinimo ir nuėjimo tolyn. Vėliau pereiti prie komplimento pasakymo.
Ir galiausiai bei svarbiausiai: negalima tokiam iššūkyje kaskart elgtis vienodai – bus nuobodu ir mažai naudos. Bendrauti išmokstama tik plečiant savo ribas ir darant tai, kas beprotiška. Kaip dariau aš.
Šaunu! Tai kokio iššūkio imsiesi dabar? Ar jau turi idėjų, slaptų troškimų?
Didžiausias dabartinis iššūkis – tapti finansiškai nepriklausomu sulaukus trisdešimties – gebėti išlaikyti save neturint darbo. Noriu pabrėžti, kad man jau 28-eri.
Deja, šiuo metu iš mums įprastesnių „30 dienų iššūkių“ planuose nėra. Paskutinis iššūkis, kurio ėmiausi – kasryt užsirašyti du svarbiausius darbus, susijusius su mano tikslais, o vakare parašyti, ką įvykdžiau.
Štai keli išsiugdytų įpročių pavyzdžiai, kurie prasidėjo kaip trisdešimties dienų iššūkis: kasdien perskaityti 10% knygos, pasiekti „Zero inbox“, bėgioti rytais po 5 kilometrus nelyginėmis savaitės dienomis.
Ačiū labai už pašnekesį, Povilai!
Kai įprastai, jau būčiau tikėjęsis, kad Povilas patars „niekada nepasiduoti“ ar panašiai, kaip dažnai pataria kiti… Čia buvo naujų ir gerų idėjų!
Tai yra: būti pasiruošus, kad iššūkis gali pasirodyti per lengvas ir jį nuolat sunkinti papildomais sudėtingumo laipteliais.
Nes tokie laipteliai paverčia iššūkius į tikrą raumenų treniruotę. Kur didinant apkrovas raumenys auga, o nedidinant – ne!
Jūsų,
Paršelis Antanas