Dienos tikslas: 205 žodžiai. Parašyta: 618.
Labas, mano vardas Danielius. …Ir aš dar ieškau, kas toks esu.
Kas aš?
Po galais.
Šie klausimai sukasi mano galvoje turbūt nuo tos akimirkos, kai tik įgavau savo, kaip asmens, suvokimą. Kiek esu girdėjęs – tai įvyksta apie šeštus ar septintus gyvenimo metus. Gal klystu, bet šitokią informaciją duoda mano galva.
Esu aš vaikinas. Vyras. Gimiau, bent jau. Ir save juo laikau, bent jau. Ir turiu tarp kojų prietaisą, kuris, man pradėjus galvoti apie merginas, gali iškelti galvą. Bent jau.
Nesu tikras, kada galima laikyti save vyru. Atsakymo į šį klausimą vis dar ieškau – kaip ir atsakymų į daugelį kitų klausimų.
„Vyras daro tai, ką vyras privalo padaryti“, sako vienas iš senovinių posakių. Ir aš jo laikausi – darau tai, ką vyras, tai yra aš, turi padaryti – dažniausiai pamirštu pagalvojimus, kas vyrą daro vyrišku, ir elgiuosi taip, kaip, mano manymu, vyras turėtų elgtis.
Nesu tikras, ar tai, ką aš dažnai darau, yra vyriška. Bet man tai nesvarbu – esu vyras ir darau ką noriu. Turiu tokią teisę, juk?
Gimiau aš Lietuvoje, antrame pagal dydį mieste – Kaune, turbūt pasmerktas gyventi gyvenimą antroje vietoje.
Bet tai nėra kažkas, kas man nepatiktų. Priešingai – aš dažnai pats nemėgstu būti pirmoje vietoje. Na, smagu būti geriausiu iš visų, taip, tačiau kartu su dideliais laimėjimais ateina ir priklausomybė. Ar laimėjęs pirmą vietą ją išlaikysiu ir kitais metais? O jei ne? Kokiam konkurse man laimėti pirmą vietą dabar? Ir ką toliau daryti laimėjus?
Man priklausomybė niekad nepatiko.
Visada buvau toks, kurį jau keletas artimiausių draugų apibūdino kaip „nepriklausomą“. Mėgau laisvę daryti ką noriu. Ir jei aš tos laisvės neturiu – susikuriu.
Buvimas pirmiausiu laisvę atimtų. Būti lyderiu, į kurį visi žiūri, atimtų laisvę daryti tai, ko lyderis, pagal daugumos nuomonę, neturėtų daryti.
Ne, aš nesu lyderis. Užtat man daug smagiau būti lyderio dešiniąją (ar kairiąją, jei jis kairiarankis) ranka. Būti tuo, kuris pataria, padeda ir sutvarko viską, ko ponas prezidentas sutvarkyti negali. Įsivaizduoju save kaip kokį ministrą pirmininką. Tik gal kiek mažiau matomą – pavyzdžiui, kokio diktatoriaus MP. Juk tokių irgi būna, tačiau apie juos girdima dar mažiau.
Nesu tas, kuris gėdytųsi viešumo. Dievaži, ne. Galbūt todėl pradėjau rašyti Debesylą.
„Štai“, sakau savo įsivaizduojam skaitytojui, „aš tave išmokysiu, ką pats žinau, parodysiu dalelę savęs, kurios niekada niekas net nemanė esant. Tapk mano draugu. Ir tau padėsiu“.
Taigi, esu aš vyras. Ir mėgstu merginas.
Mano skonis, tiesa, kiek neįprastas. Tai yra, turbūt kiek nepopuliarus. Didžiapapės blondinės? Niekada netraukė. Protingos, akiniuotos brunetės? Kažkas geriau, tačiau vis tiek ne tas. Raudonplaukės vakarėlių liūtės? Geriau.
…Trumpaplaukės, dėvinčios ryškiaspalvius drabužius, drąsios ir gal net šiek tiek berniukiškos (plonos, sportiškos, spontaniškos) merginos?
Štai, apie ką kalbu.
Dabar sakyk man – ar daug tokių merginų, kurios atitiktų paskutinę, angliškai vadinamų Tomboys, kategoriją? Nedaug. Ir pamatęs tokias merginas aš iškart jas pamėgstu. Natūraliai. Žinai, gal čia mano genai sako „Na, pirmyn, Danieliau! Apsėklink tą moterį!“. Ir taip – tie genai yra bjaurūs seksistai.
Kodėl būtent tokios merginos? Kodėl svarbiausia, kad būtų ryškios ir drąsios?
Aš nežinau. Galbūt tai susiję su tuo, kad aš niekada nebuvau pats drąsiausias vaikinas pasaulyje. Na, gal po kelerių metų iššūkių ir patirčių tai pakrypo į gerąją pusę, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį, iki sutinkant pirmąją savo merginą vos perėjus į 19-tus gyvenimo metus, nebuvau itin drąsus.
Galbūt ir dabar dar nesu. Galbūt. Nežinau, bailiu manęs niekas nebevadina. Tačiau kartais pajaučiu, jog bijau. Pabijau pasakyti merginai, kad ją myliu. Nes nenoriu jai nusibosti ar jos išgąsdinti arba ateityje pats nusivilti.
…Ir dar daug kitų potyrių pabijau.
Esu aš tas, kuriam pinigai nėra labai svarbu. Kuriam svarbiausia – būti laimingam. Svarbiausia – būti laisvam. Svarbiausia – mylėti ir būti mylimam.
Paprasti mano norai. Ir gerai, kad bent jau dalis iš jų beveik visada išsipildo.
Ir vis tiek nesu tikras, kas toks esu.
Tik tai, kad turbūt esu Danielius.
Malonu susipažinti!
Klausinėjantis,
Danielius