Paaiškink – kaip tu tai darai? Kaip tu padarai, kad kiekvieną kartą man su tavimi bendraujant pasidaro taip šiltai jauku ir malonu?
Kaip padarai, kad vos po kelių minučių pokalbio pradedu jausti, kaip nemalonios dienos patirtys bėgte išbėga iš galvos… O į vidų pribėga švelnaus pozityvumo?
Kaip padarai, kad dar po kelių minučių pasijuntu tarytum būčiau paukštis, ryte pamatęs ilgai lauktą saulę ir čiulbantis savo džiaugsmingą rytinę giesmę?
Kaip padarai, kad po dar kelių akimirkų pradedu jausti, kad nenoriu pakeisti to, ką dabar jaučiu… O dar po akimirkos ar dviejų jaučiuosi kaip zefyras karštoje kakavoje – tirpstantis, kad ir kur bebūčiau?
Kas tu tokia, kad turi tokias galias?
Man tai nėra įprasta. Nesu aš toks, kuris greitai tirpsta aplinkoje, kuris greitai įsijaučia į laimės būsenas ar toks, kuris labai džiaugiasi bendraudamas su žmonėmis…
…Tačiau tai, ką apibūdinau – tai vyksta.
KAIP? Aš to nesuprantu.
Bet žinai – gal visgi man visai nesvarbu, koks atsakymas į šį klausimą. Jei tik nesiliausi dariusi to, ką darai.
Nesiliauk, gerai?
…O aš nesiliausiu daręs tai, ką darau tau – nesiliausiu laikyti tavęs savo glėbyje, nesiliausiu šiaušti tavo plaukų, nesiliausiu klausyti tavo minčių, nesiliausiu kartu skaityti knygų, nesiliausiu vadinti tave mieliausiais žodžiais… Ir daręs visko kito, kas paverčia tave cukraus kubeliu karštoje arbatoje.
Prižadu.
Nes aš nežinau, ką tu man darai. Tačiau man tai patinka.
Tirpstantis,
Danielius