Narcizus atpažinti nėra sudėtinga – jie nuolat giriasi savo pasiekimais, fotografuojasi, ieško „įtakingų draugų“, šalia kūrių galėtų būti ir, svarbiausiai…
…Narcizai nuolat pagražina savo gyvenimą.
Narcizams gyvenimas nėra tiesiog įvykių rinkinys, kaip daugumai žmonių. Jiems gyvenimas yra holivudinis kino šedevras:
- Jei kažkas vyksta gerai – tai geriausias įvykis jų gyvenime, tavo gyvenime ir apskritai pasaulyje;
- Jei kažkas vyksta blogai – tai didžiausia tragedija, šalyje turi būti skelbiamas gedulas, pažiūrėkite kaip aš apsiverkiau.
Gali būti, kad šią akimirką prisiminei dalį mūsų įžymybių.
Ir, beje, kalbant apie įžymybes – narcizams tapti įžymiais nėra sunku. Jie natūraliai moka sureikšminti net neįdomiausią įvykį, o daugumai žiūrovų – mums – įdomu stebėti jų spektaklius. Mes žinom, kad jie meluoja, bet stebėti vis tiek smagu. Kaip teatre.
Tačiau narcizo gyvenimas nėra vienpusis.
Tai nėra tik reklamos bei įvaizdžio formavimas. Taip pat narcizas visą tą daro dėl to, kad jo teatrališkumas – tai būdas nuraminti pasibjaurėjimą savimi.
Narcizui iš esmės nepatinka tai, kaip jis gyvena. Jam nepatinka kas jis yra ir iš kur kilo. Jis nori būti ne šiaip savimi. Jis nori būti kažkuo kitu. Siekiamybe. Išsvajotuoju grobiu. Jis nori būti šių laikų Odisėjos herojumi.
Aš tai žinau, nes pats buvau narcizu.
Man nepatiko mano plinkanti kakta ir keistas balso tembras. Nepatiko mano įpročiai ir nesugebėjimas susirasti moters, kuri būtų šalia. Taigi bandžiau vaizduoti kažkokį veikėją.
Vėliau, dėka gerų draugų – tikrų draugų, ne šiaip įžymybių – supratau, kad mano narciziškumas nėra įprasta. Nustojau apie save kurti pasakas. Ištryniau viską, apie ką melavau. Ko negalėjau ištrinti – priėmiau kaip savo juodą dėmę. Ir… Tiek…
Mano išėjimas iš narciziškumo nebuvo kažkas ypatingo. Čia nebuvo nušvitimo. Tiesiog kažkas pasikeitė.
Grįžtant prie meilės sau…
- Narcizai nemyli savęs. Jie nuolat pagražina – meluoja – apie savo gyvenimo įvykius.
- Jie tai daro ne dėl to, kad būtų blogiukai melagiai. Tiesiog jiems nemiela būti savimi.
- Narcizai irgi žmonės. Tik liūdni. Pasiekti jų tikrąją asmenybę sunku, bet ši kartais matosi pro jų suformuoto įvaizdžio tarpus.
- Galbūt esi narcizu ir tu? Aš nežinau. Tik klausiu.
Aš nežinau ką daugiau pasakyti. Nesu narcisizmo ekspertas. Tiesiog norėjau pasidalinti savo mintimis, patirtimis, kurias turiu šią akimirką.
Jei turi savų minčių – papildyti arba pasiginčyti – drąsiai rašyk komentaruose apačioje. Man įdomi tavo nuomonė, skaitytojau.
Ką manai tu?
