Nebijok – vaikščiojimui kojų nereikia. Frederic Gros knygoje „Filosofija pėsčiomis“aprašo ne žingsniavimą – o lėtą, betikslį, tačiau prasmingą, kelionės būdą.
Kiek valandų per savaitę skiri atsipalaidavimui tu?
Nyčė – toks turbūt visiems žinomas filosofas, kalbėjo:
„Reikia pabėgti nuo dirgiklių, užkalbinimų, pasaulio bruzdėjimo – už visą tai tenka sumokėti valandomis kančios. Reikia vaikščioti, vaikščioti ilgai, kol išsibarstysi, išsiblaškysi, užmirši tą plaktuko kaukšėjimą į smilkinius.“
„Daug vaikštau po miškus, nuostabiai su savimi pasikalbu.“
Ir taip Nyčė kalbėjo 1887 metais, kai iki interneto išpopuliarėjimo dar buvo likę daugiau nei šimtmetis.
Šviečiantys stačiakampiai įtraukia, o betikslis keliavimas išlaisvina
Kokia yra tavo akių rezoliucija? Atsakyti neįmanoma, nes pikseliai – grynai technologinis išmislas. Bet galima išmąstyti, kad tavo akis gali priimti daugmaž 576 megapikselius vaizdo – arba 70 kartų daugiau nei gali atvaizduoti 4K kokybės ekranas.
Kiek valandų kasdien stebi stačiakampius? Tikėtina, kad daugiau, nei praleidi miegui. Aišku, aš nežinau, bet patikrink – įsijunk Digital Wellbeing 1 arba Screen Time 2 programėles savo telefone ir patikrink. Patikrinti gali šią akimirką. Tau trūks informacijos iš tavo kompiuterio, bet pripažink – turbūt net šias raides skaitai per telefoną?
Frederic Gros knygoje pasakoja apie tris dalykus:
- Vaikščiojimą – ne transportavimąsį nuo namų iki parduotuvės, o kelionę per pievą, mišką, vieškelį ar miesto gatveles be didesnio tikslo.
- Filosofus – ir jų gyvenimo istorijas, kaip jie atrado vaikščiojimą, kaip šis jiems padėjo gyventi ramiau, produktyviau.
- Išsilaisvinimą – nors šitai nepaminėta knygos reklamose, bet galima matyti kaip autoriui svarbu būti laisvam nuo nuolatinio triukšmo, svarbu išlaikyti savąstį. Man tai artima.
Apie visą tai gali skaityti knygoje, bet, leisk, pasidalinsiu keliomis man ypač patikusiomis mintimis:
„Vaikščiodami pabėgate nuo pačios tapatybės idėjos, pagundos būti kuo nors, turėti vardą ir istoriją. Būti kažkuo labai tinka išmaniuose vakarėliuose, kur kiekvienas pasakoja savo istoriją. Tačiau ar buvimas kažkuo taip pat nėra socialinė pareiga, atsirandanti paskui save – nes reikia būti ištikimam autoportretui – kvaila ir varginanti fikcija? Vaikščiojimo laisvė slypi nebūtyje niekuo: vaikščiojantis kūnas neturi istorijos, tai tik sūkurys neatmenamo gyvenimo garuose.“
„Lėtumas reiškia tobulą laikymąsi, taip arti, kad sekundės krenta viena po kitos, lašas po lašo, kaip tolygus bakstelėjimo į akmenį varvėjimas. Šis laiko tempimas pagilina erdvę. Tai viena iš vaikščiojimo paslapčių: lėtas požiūris į peizažus pamažu juos pažįsta.“
„Iš esmės vaikščiojimas visada yra vienodas, statant vieną koją prieš kitą. Tačiau tos monotonijos paslaptis yra, kad ji yra vaistas nuo nuobodulio. Nuobodulys – tai kūno nejudrumas, susidūręs su proto tuštuma.“
Čia vaikščioti gali tu
Ir nebūtinai kojomis. Jei tau sunku eiti – gali važiuoti. Važiavimas nėra „apgavystė“, nes nėra svarbu KAIP keliauti – svarbu kodėl.
Vaikščiotojas be tikslo pamato daugiau pasaulio, nes jam svarbiau procesas, nei jo pabaiga. Jam malonu atrasti nematytas vietas, nepažintus žmones. Jis nori išbandyti kažką naujo ar pakartoti tai, ką seniai patyrė. Kad ir aplankyti vaikystės vietas…
Vaikščiotojui mintyse nesisuka „o, kada pagaliau pasieksiu…“, nes jis yra laisvas nuo savo (ar kitų) sukurto tikslo.
Jei tau pavyksta tiesiog išeiti ir eiti – pirmyn, eik, patirk ir tu!
…Bet jei tau sunku, o, tikiu, kad taip gali būti – daug žmonių jaučiasi prastai, kai jie tiesiog „ilsisi“, jie nori kažko daugiau…
Gali vaikščioti ir be tikslo, bet su žemėlapiu. Kai tau nėra svarbu pasiekti tašką, bet būtų malonu, jei tai netyčia nutiktų.
- Pavyzdžiui, gali užsiimti Geocachingu – tai toks žaidimas. Visame pasaulyje, gal visai šalia tavo namų, yra paslėpti lobiukai. Tai mažos dėžutės prie išskirtinių vietų. Lobiukas nėra tikslas – malonu jei randi tą dėžutę ir gali joje pasirašyti. Svarbiau, kad atėjai į dar vieną neatrastą įdomią vietą, prie pastato su istorija, naują skverą tavo mieste…
- Arba gali eiti pagal atrinktus maršrutus tavo mieste – Vilniuje yra „Neakivaizdinis Vilnius“bei „VilniusGo“, Kaune yra „Kaunastic“, o „Pamatyk Lietuvoje“ turi šimtus maršrutų visą Lietuvą ir pėsčiomis, ir dviračiu, ir kitais kelionių būdais.
- Jei nori ekstremalesnio vaikščiojimo – tikrai nerekomenduoju pradedantiesiems – gali rinktis ir piligriminius kelius. Į Ispaniją dėl Camino de Santiago brautis nebūtina, nes jau yra ir Camino de Lituano. Bet čia tik ekstremalams.
- Itin paprastas vaikščiojimo būdas yra tiesiog atrasti tavo vietinius parkus, skverus. Jų daugiau, nei manai, kad šalia tavęs yra! Netiki? Įvesk į Google Maps paiešką „park near me“ ir pamatysi kiek vietų su gamta yra tavo mieste! Šiuose parkuose vaikščioti gali kiekvienas, nes jie, tikėtina, visai arti tavęs. (Beje, sunkiai rasi parkelį, kuriame nėra Geocaching lobiuko. Taip aš ir užsikabinau ant Geocachingo, dabar esu radęs jau 600+ lobių!)
Tikiu pamiršau dar N panašių puslapių bei programėlių – gali papildyti mane komentaruose apačioje 🙂
Ar verta skaityti „Filosofija pėsčiomis“? Verta.
