Metai, kai sekiau kiekvieną darbą, kurį nudirbau

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Nudirbi darbą – užrašai ant lapuko – lapuką į krūvelę. Taip vienerius metus, 2017-tuosius, sekiau kiekvieną savo darbą.

Kodėl bandžiau sekti kiekvieną savo darbą? Kodėl ant lapukų?

…Jei atvirai – nežinau. 🤷

Tiesiog, kažkaip, vieną dieną pradėjau, antrą tęsiau, o ties antruoju mėnesiu pagalvojau, kad galiu tęsti ir toliau.

Štai, kaip 2017 metų rugsėjo 21 dieną, baigus šį iššūkį, atrodė mano kambarys, išdėliojus lapukus:

Ne, be abejo lapukų ant grindų kasdien nelaikiau. Jie buvo kraunami metalinėn dėžutėn nuo sausainių.

Gale išdėliojau…

Hmm…

Nu jo, daug lapukų.

…Kas iš to?

Nežinau. Nuoširdžiai nežinau.

Nesijaučiau kažką išmokęs. Nesijaučiau kažką suvokęs, atradęs ar, realiai, bent jau kažką įspūdingo ir smagaus padaręs. Tai tiesiog daug lapukų, ant kurių surašyti vienerių metų darbai…

Klientų užsakymai, namų remontai, hobių projektai, įgyvendintų straipsnių pradinių idėjų juodraštukai.

Net šiandien, 2021 metų kovo pradžioje, nesijaučiu, kad mano šis iššūkis buvo kuo ypatingas. Tiesiog norisi užsirašyti šį priminimą, kad tai dariau, kažkas ten buvo ir, štai, va…

Laikau šį iššūkį nepavykusiu

Tikėtina, kad man reikėjo daryti kelis dalykus kitaip:

  1. Išsikelti aiškesnį tikslą – ko išvis iš šio eksperimento noriu? Ką atrasti ar patikrinti?
  2. Padaryti peržiūrą iššūkio viduryje – jei po pusės iššūkio trukmės (čia pusės metų) neaiškus rezultatas, tai ar tikrai tęsti?

Realiai, šio eksperimento metu klausiau savęs „ar galėčiau“, kai reikėjo klausti „ar turėčiau“.

Palieku tai kaip priminimą ateities eksperimentams! 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *