Debesyla man pasiūlė prisijungti prie iššūkio ir bent savaitę pabūti vegane. Iššūkiai nėra mano stiprioji pusė, nes visada paslystu pačioje pradžioje arba pusiaukelėje. Tiesa, jei užsispiriu ir randu tikslui motyvacijos, be jokių sunkumų įveikiu iššūkį.
Pasakoja debesylietė Ieva Jukštaitė
Šį kartą surizikavau ir nutariau prisijungti prie šio išbandymo, nes pakeisti įpročius tektų tik vienai savaitei.
Šį iššūkį vertinau labai rimtai.
Atlikau namų darbus:
- Išsirinkau tinkamiausią savaitę ir pranešiau savo artimiausiems draugams apie būsimus pokyčius. Aišku, susilaukiau daug įvairių atsiliepimų: vieni palaikė, kitiems tai atrodė juokinga ir niekam nereikalinga patirtis.
- Konsultavausi su drauge, kuri yra veganė: ką rekomenduoja valgyti, kokius patiekalus gali pasiūlyti išbandyti ir panašiai.
- Interneto platybėse naršiau ieškodama tinkamų receptų ir svajojau, kiek aš čia skanių dalykų pasigaminsiu per tą savaitę.
- Susidariau preliminarų valgiaraštį kiekvienai dienai ir maisto produktų sąrašą, su kuriuo skubėjau į parduotuvę.
Taigi, savo pasiruošimą ir nusiteikimą vertinu 9-niais iš 10-ties balų. Ech, žinau, kad paklausite, o kodėl gi ne 10-čia, juk namų darbai puikiai atlikti.
Gerai, prisipažinsiu jums, kad mano didžiausias baubas buvo suvokimas, kad aš negalėsiu valgyti kiaušinių. Dievinu ryte išsikepti omletą su špinatais, saulėje džiovintais pomidorais ar lašiša… O dabar 7-nias dienas (gal kai kam tai tik 7-nios dienos, o man tai visos 7-nios dienos) jų negalėsiu valgyti…
Bandžiau internete ieškoti, kuo galiu pakeisti kiaušinius, bet joks jų pakaitalas manęs nesužavėjo. Na, pamaniau, tiek jau to, kažkaip ištversiu.
Su mėsa tokios problemos nebuvo, nes apie pusantrų metų nevalgiau mėsos ir kuo puikiausiai išsiverčiau be jos. Atsimenu, kad mėsos nevalgymas tiesiog atėjo natūraliai. Tai nebuvo kažkoks iššūkis ar dėl kokių kitų priežasčių priimtas sprendimas. Tiesiog sąmoningai suvokiau, kad man šiuo metu mėsos nesinori ir aš jos nevalgysiu.
Taigi, pirma iššūkio diena prabėgo sklandžiai.
Antra – kuo puikiausiai, optimizmo dar pilna. Džiaugiausi savo užsispyrimu ir geromis emocijomis. Visiems su susižavėjimu ir pasididžiavimu pasakojau apie savo mitybos pokyčius. Bet trečią dieną optimizmas staiga išgaravo.
Mano organizmas rėkte rėkė – noriu omleto, duok man tą omletą. Jokios avižinių dribsnių košės su bananu ir riešutų sviestu manęs netenkino. Atsilaikiau prieš pirmąją rimtesnę ataką.
Bet ketvirtadienio vakarą mano nuotaika jau buvo visiškai subjurusi. Valgiau saldumynus, kad kompensuočiau tuos maisto produktus, kurių negaliu valgyti. O taip… Pasitenkinimui prireikdavo visos šokolado plytelės.
Bandydama sušvelninti savo savijautą ir pakelti emocijas bei motyvaciją, išsiruošiau į kavinukę paskanauti mylimo veganiško torto su mėlynėmis. Nusipirkau gabaliuką ir suvokiau, kad aš jo nebenoriu. Aš nenoriu dangiško skonio torto gabaliuko… Tai jau rimtas signalas, kad kažkas vyksta ne taip.
Atėjo penktadienis – nuotaika be menkiausio optimizmo.
Kertu salotas – žali lapai ir daržovės – pas draugę svečiuose ir varvinu seilę į Džiugo sūrį. Vis raminu save, kad nedaug liko. Praėjus dviems valandoms sakau draugei: „Aš noriu valgyti“. O jos reakcija mane prajuokina: „Ką tau duoti valgyti? Juk nieko negali valgyti…“.
Šeštadienis – skanauju saldumynus toliau, nuotaiką pakelia atrastas naujas skonių derinys – pakepintas poras, avinžirniai, česnakas, daržovių sultinys ir pomidorų padažas. Sekmadienis – atsikeliu su mintimi, kad šiandien paskutinė iššūkio diena. Ir vis dažniau galvoje sukasi klausimai: ką aš noriu tuo įrodyti? ką man duoda šis iššūkis? kodėl mane tokia mityba išveda iš pusiausvyros? kodėl vieną malonumą pakeičiau kitu? ar verta kankintis..? Taip teisingai, išgirdote žodį kankintis.
Man tokio tipo mityba pačioje iššūkio pabaigoje tapo nemaloni, nes:
- Mano emocijos svyravo kaip laikrodžio švytuoklė.
- Kūnas jautėsi apsunkęs ir pilvas išsipūtęs kaip balionas. O aš tikėjausi kitokio rezultato – palengvėjimo.
- Malonumą „valgyti kiaušinius“ iškeičiau į malonumą „valgyti saldumynus“. Mane tai labiausiai ir erzino, kad aš per savaitę suvalgiau tiek saldumynų, kiek turbūt per tris savaites suvalgydavau.
Puikiai suvokiu, kad jei būčiau tęsusi tą iššūkį ilgiau nei 7 dienas, turbūt viskas būtų susinormalizavę ir į viską ne taip jautriai reaguočiau. Bet… Valgymas man yra malonumas ir aš nemėgstu savęs labai stipriai apriboti. Tad po šio iššūkio pasidariau svarbiausią išvadą, kad tokia mityba šiuo metu yra ne man. Pokyčiai turi ateiti natūraliai ir netapti kančia. Pokyčius į savo gyvenimą galime įvesti palaipsniui.
Ir pabaigai, prisipažinsiu, kad negaliu įskaityti, kad pilnai įveikiau tą iššūkį. Sekmadienio vakarą nusprendžiau nebesikankinti ir suvalgiau rūkytos dešros gabaliuką su didžiausiu malonumu. Nė trupučio nepykstu ir nesmerkiu savęs