Dienos tikslas: 777 žodžiai. Parašyta: 788.
„Ką daryti dabar!?“
– Ką??? – sušukau gniauždama Akmenį ir nesuprasdama, ko jis nori iš manęs.
– Palauk, – griežtai nutraukė mane Akmuo, – Ir kai pasakysiu – mesk mane!
Išpūčiau akis į Akmenį. Dabar jis buvo ryškiai mėlynos spalvos.
– Kąąą?? – nesupratau, dar vis sekdama akimis Ovidijų. Šis po akimirksnio jau išdaužė smūgiu arčiausiai jo esančią koloną ir išbėgo į alėją. Tada pamatęs, kad aš stoviu kitame jos gale sustojo… Jei teisingai įžvelgiau per dulkes, išsišiepė… Ir pasileido bėgti link manęs.
– MESK! – sukomandavo Akmuo, vos tik Ovidijus pajudėjo.
„KĄ?“
Tą akimirką nieko nebesupratau. Bet jeigu sako, tai tebūnie. Visgi, jei bent ne aš, tai Akmuo gal nukreips Ovidijaus dėmesį. Ar… Bent lengviau taps bėgti.
{{NERO – Satisfy}}
„Na tai ėsk akmenį, asile!“
Atmečiau ranką ir tuomet iš visų jėgų sviedžiau jį į išsišiepusį artėjantį Ovidijų, kuris buvo jau už gal dvylikos didelių žingsnių arba jam vos kelių sekundžių kelio. Vos tik paleidau Akmenį iš rankų, šis blykstelėjo žaliai ir nušvito tuo visa šviesa… Tada pastebėjau ir prisiminiau vieną dalyką, kurį buvau pamiršusi…
‘„Pala, virvutė ant mano rankos!“
Bet ją nusiiminėti jau buvo per vėlu, Akmuo skrido link Ovidijaus… Blykstelėjo žaliai ir pradėjo suktis atvyniodamas virvę aplinkui save!
{{Gesaffelstein – Aleph}}
Arenos pranešėjas pradėjo kažką riaumoti ir tuojau paskui jį – minia. Ir visas vaizdas, rodos, sulėtėjo: artėjantis Ovidijus, užsimojęs kūju mano kryptimi, link jo skriejantis žalias besisukantis akmuo, virvė tarp manęs ir akmens, minios riaumojimas ir dulkių debesys, kuriuos pradėjau įkvėpti pro burną.
Akmuo artėjo iki Ovidijaus, kurio veide džiaugsmą lėtai keitė nustebimas. Ir… Tataršk! Sužybsėjo žalia šviesa, tokia ryški, kad teko prisimerkti. Ovidijus mostelėjo plaktuku mano kryptimi, tačiau išblaškytas akmens nepataikė ir atsimušė į vieną iš kolonų, o aš atšokau atgal, paskui tempdama Akmenį.
Pajutau, kaip virvė vėl pradėjo vyniotis ir Akmuo, atitrūkęs nuo Ovidijaus, atšoko.
– Teisingai! – išgirdau šaukiantį Akmenį, – Šaunuolė!
Tačiau, rodos, Ovidijaus taip lengvai neišmuši, užsimojęs plaktuku atgal jis pašoko dar žingsnį atgal ir dabar smailiuoju galu sugebėjo užkabinti mane. Mano visą dešinį šoną nudiegė skausmas ir pajutau, kaip mano organai bei kaulai sukrito į vieną pusę. Aš, savaime suprantama, kritau ten, kur dabar mane tempė plaktuko smūgis…
…Ir išskridusi iš tunelio pačiu aikštės kraštu, nusileidau ant nugaros. Taip nučiuožiau bent kelioliką žingsnių, kol trintis, beveik visai suplėšiusi mano drabužius, sustabdė mane.
– Aaaargh! – sušukau. Savaime suprantama. Nesurikti, kai pusė tavo kūno buvo nežinia kaip sutrenkta, o kita pusė – nutrinta ir nubrozdinta iki kraujo, turbūt būtų buvę sunkoka.
Akmuo, skriedamas ir šviesdamas žalsvai, skrido atgal manęs. Ir galiausiai, sutrikęs vėl nutūpė mano delnan su visu pagreičiu. Tik dabar pastebėjau, kad Ovidijus irgi neapsiėjo be žaizdų, o jo galva ir pečiai buvo visi kraujuoti.
– NE, NU AŠ TAU PARODYSIU, – suriko Ovidijus, persibraukdamas savo kraujuojantį galvos šoną. Ir, rodos, jis buvo be ausies!
„O peklos, mano akmuo veikia! …Kažkaip.“
Ovidijus persimetė plaktuką kiton rankon, laisvąja vėl perbraukė per ausies likučius, taškydamas bėgantį kraują ant savo peties ir aikštės grindinio. Ir tada pradėjo išmetęs rėmą artėti manęs.
Suvokiau, kad turiu bėgti! Verčiausi ant dar sveikojo kairiojo šono ir pabandžiau keltis. Tačiau rodos mano dešinė ranka, kurioje laikiau Akmenį, buvo pakankamai sutrenkta, kad atsisakytų veikti.
– Bliaat, – įsiutusi nusikeikiau ir visgi įsispyrusi kojomis pabandžiau pakilti ir pabėgti bent jau kažkokiu būdu. Ovidijus artėjo, o mano širdis spurdėjo kaip pasiutusi.
– Mesk mane į priekį! – sušuko vėl akmuo.
Taigi keldamasi užsimojau savo neveikiančia ranka ir pabandžiau padaryti bent tai. Užsimojau… Ir Akmenį besikeldama numečiau gal kokius tris žingsnius į priekį.
„…Blemba.“
Tai ne itin padėjo. Nežinau, kad ir ką buvo sumastęs akmuo, bet jis nesujudėjo, o tada pradėjo vėl vyniotis atgal.
– Turi pabandyti geriau! – sušuko jis man.
Tačiau aš spjoviau į Akmens metimą, kai Ovidijus buvo jau visai netoli manęs ir verčiausi šonu ant dešinės. Skausmas nuplikė visą šoną, tačiau verčiausi toliau ir taip, sukaupusi pakankamai pagreičio ir jėgų, pasistūmiau abejomis rankomis ir pasispyriau užpakaliu viršun.
Skausmas, kaip ir reikėjo tikėtis, nudilgė ir dešiniąją ranką, tačiau man tai jau buvo nesvarbu.
„Jei aš iš čia neišsineždinsiu, Ovidijus mane tuojau užmuš!“
…Atsikėliau! Ir pasispyrusi kojomis pradėjau bėgti. Dešinė koja, ačiū Dievui, buvo sveika kaip ir kairioji.
Ovidijus už manęs suriaumojo.
– Kairėn! Suk kairėn dabar! – sušuko Akmuo.
„Kad tik tolyn nuo TO!“
Visu svoriu pasvirau į kairę ir pasukau. Ir padarau gerai, kad tai padariau svoriu, nes dešinėje manęs vos per kelis pirštus nuo peties ir galvos praskrido plaktuko metalinė galva, o paskui – besisukdamas kotas.
„O Dieve! Kaip jis išvis jį taip pametė!?“
Plaktukas, skriedamas trenkėsi į į kolonas aikštės krašte ir perskriejęs jas nuskrido iki šventyklos. Aš buvau pernelyg susitelkus į bėgimą, kad matyčiau, kas vyksta, bet tuomet išgirdau milžinišką, kurtinantį sprogimą.
Tačiau sprogimas nesibaigė ir plūstelėjusi vėjo banga perkošė mane. Iš netikėtumo susvyravau ir vos nenukritau, bet dėkui Dievui, atmetus akmenį atgal, išlaikiau pusiausvyrą. Taip pabėgau dar kelis žingsnius ir šokusi į tarpą su kolonomis greitai atsisukau. Minios ošimas pasikeitė į rėkimą.
„O Viešpatie!“