Dienos tikslas: 1383 žodžiai. Parašyta: 1395.
Mąstydama, ką iš to galėtume suprasti ir vis žvalgydamasi atgal, ar niekas mūsų iš nekur nestebi ir neseka, ar nepranešinėja kitiems, kad mes čia, sekiau paskui Rūtą. Pasukę pro aikštės krašte augančius medžius ir krūmus, patraukėme prie didelių, plačių, melsvų ir į viršų smailėjančių uždarytų durų.
Sustojome priešais jas.
– Čia, – pakomentavo Rūta, žiūrėdama į akmenį, rodantį priekin kiaurai duris.
– Ar man tau džentelmeniškai atidaryti duris? – paklausė sarkastiškai Antonio.
– Neatidarysi, net jei mėgintum, – apžiūrinėdama atidžiai duris, atgal po akimirkos pauzės atsakė Rūta.
Antonio žioptelėjo, lyg norėdamas ką rėžti atgal, bet užsičiaupė. Aš tą akimirką pažvelgiau už mūsų, tačiau aikštė vis dar buvo visiškai tuščia.
– Žinot… O ši aikštė tirai turėt būti tokia tuščia? – tyliai paklausiau, toliau apžiūrinėdama ją, porelės prie durų.
– Ne, neturėtų, – atsakė ramiai Rūta, toliau apžiūrinėdama duris.
Išpūčiau akis į ją.
„Ką? Neturėtų? Tai JIE jau žino, kad mes čia?? Tai blogai ar ne??”
– …Tačiau mes neturime kitos išeities, nei eiti priekin. – man nespėjus nieko paklausti pratęsė ji. – Ir dabar, tiesa, nieko nekalbėk daugiau, nes Miesto Taryba arba Sargyba gali mūsų klausytis.
„O!”
Skubiai apsižvalgiau aplinkui, kur gi galėtų būt kokie garsą įrašantys kristalai ar dar nežinia kas.
– …Ir tiesą sakant žinau, kad jie mūsų JAU klausosi. – pratęsė vėl po pauzės, pritvirtindama kažkokį juodą apvalų akmenį prie vienų durų, netoliese jų centro. Tada atsisukus veidu, lyg tarp kitko su gerais draugais pasisveikino:
– Laba diena, ką jūs?
Pažvelgiau į ją nieko nesuprasdama ir jau pradėdama jausti virpulį rankose. Rūta neatrodė tokia, kuri mėgtų išdūrinėti ir apgaudinėti, tačiau aš niekur tikrai nemačiau nė vieno padaro. Kur jie?
– Atsitraukiam. – sukomandavo Rūta ir pastūmė mane ir Antonio keliais žingsniais tolyn durų. – Jei jos versis į šią pusę, nenorėkit, kad jos nubaladotų jūsų galvas.
Pasitraukiau dar keliais žingsneliais tolyn iki kol nugara atsirėmiau į didelį žalią ir netvarkingą krūmą tarp medžių. Jis kvepėjo saldžiarūgščiai, šiek tiek erzindamas mane.
– Ir pasiruoškit, jei kažkas mūsų jau lauks už durų, – perspėjo mūsų operacijos vadė.
– Arčiau prieik, – Rūtai tarė prie manęs atsistojęs šalia Antonio, nusimesdamas nuo peties gitarą.
Ši tuoj pasekė ir atėjo šalia, laikydama rankoje mažą juodą akmenuką.
– Trys, – pradėjo Antonio, pasitaisydamas rankose gitarą, o aš tuoj atsistodama tvirtesne poza ir sulaikydama Naoki tvirčiau.
Pajutau, kaip šviežia siūlė per delną vėl šiek tiek atsiveria ir Naoki vėl siurbteli bei sušvinta.
„Tikiuosi jis manęs visos neišsiurbs ir aš nenukraujuosiu! Brrr!”
Nuo tos minties net pasipurčiau ir šaltukas perbėgo nugarą.
– Du, – tęsė lėtai Antnio, pakeldamas ranką virš stygų.
– Vienas! -sušuko jis.
Ir tą pačią akimirką Rūtai turbūt paspaudus mygtuką ir kažką padarius, durys stulbinančiu greičiu atsilapojo, Antonio perbraukė rankomis per stygas ir aplinkui mus sušvito žalsvas magiškas skydas, o man iš rankos dėl to jaudulio ir netikėtumo vos neišslydo Naoki.
Nors nebuvo priežastis jo ė kažką mesti.
Nes kelias aukštomis smailiomis lubomis buvo visiškai tuščias, o durys ir tos atsilapojo VIDUN į jį, o ne į išorę, taigi mūsų nosims nebuvo jokios rizikos.
Pažvelgiau į Rūtą, o ši stovėjo lygiai taip pat užtikrintai kaip visada. Antonio tik tyliai linksėjo galvą, lyg pritardamas matomam dalykui.
– Na, viduje nieko pasirodo nebuvo, – užtikrintai pakomentavo Rūta, vis dar stovėdama kur stovėjus.
– Arba juos visus pritrėškė atsidarančios durys, – pridūrė Antonio.
– Arba tai, – palinksėjo galva pirmoji.
„Jiems čia pasivaikščiojimas parke ar kas, po perkūnas!? …Na gerai, mes parke ir mes vaikščiojom, bet nesvarbu – jie visada tokie atsipalaidavę būna??”
Susierzinusi papurčiau tyliai galvą ir žengiau priekin. Nes jeigu jau viduje nieko nėra ir mus tikrai kažkas stebi – tada, po velnių, nėra ko stovėti.
Ir vos po akimirkos kaukštelėjau galva į nematomą kupolą ore. Šis buvo virš mūsų pasirodo.
– Auč! – išsprūdo man atsitrenkus ir vos nenusilaužus galvos atgalios.
„Kas čia per!?”
– Atsargiai, mano skydas išnyks tik dar po kelių akimirkų tiktais, – uždėjęs ranką man ant peties paaiškino Antonio. Ir sarkastiškiau pridūrė:
– Kodėl manai, mes čia stovime kaip idiotai vidur lauko ir skaldom pokštus?
„Ai taip, taigi skydas! …Bet bliamba jie ir vėl su savo sarkazmu! Visi čia sarkastiški! Užknisat.”
Pasitryniau laisvąja ranka kaktą. Ją maudė. Kaktą, ne ranką. Visgi savo minčių garsiai neišsakiau ir grįžau žingsniu atgal arčiau Atnonio bei atsistojau šalia jo.
Taip pastovėjome kelias akimirkas kai nematomas skydas suraibuliavo ore ir vėl dingo.
– Dabar jau eime, – žengdamas priekin tarė Antonio, praleisdamas vesti mus į priekį Rūtą.
Aš tuoj nusekiau paskui tuos du, vėl įsikišdama kišenėn krepšelin Naoki, tačiau ranką laikydama kartu su juo. Nes ką gali žinoti, jo gali prireikti tuoj pat.
Žengėme koridoriun. Šio sienos buvo tokios, kaip ir durys – mėlynos ir raibuliuojančios, lyg vanduo arba lietus ant stiklo. Bet labiau kaip vanduo prūde vėjuotą dieną. Už kelių šimtų metrų nuo mūsų toliau koridoriumi buvo lygiai tokios durys, kaip tos, kurias praėjome.
Pažvelgiau į Rūtą, kuri vėl buvo išsitraukusi savo navigatorių. Tačiau jai tai akivaizdu nebuvo keista ir ji atrodė visiškai ramiai.
„Keista, kaip ji išlieka tokia šaltakraujiška! Gal jai išoperuotas koks baimės jausmas ar ką?”
Taigi, ėjome taip tiesiai tolyn, galvodami, kas dabar bus (ar bent aš viena tai galvojau, nes nežinau, ką galvojo kiti), kai už mūsų netikėtai pasigirdo ūžtelėjimas.
Aš pašokusi atsisukau. O durys, pro kurias buvome įėję, jau buvo užsidariusios.
– Taigi, laba diena, – pasigirdo moteriškas ramus balsas iš kažkur aukštai. Arba apskritai visur aplinkui.
„Pala. Aš pažįstu šitą balsą! Jis kažkoks kimus ir įsimintinas. Tik nežinau, kur jį tiksliai girdėjau ir kieno jis…”
– Laba diena, – vėl pasisveikino Rūta, žvalgydamasi aplinkui. Jos rankoje jau buvo atsidūręs kažkoks kitoks kristalas ir šį ji spaudaliojo ir maigė sukiodama į visas puses.
– Taigi, – tarė moteriškas balsas, – rodos katė atėjo pas pelę, tiesa?
„Kažkur girdėjau… Nepamenu kur. Tačiau nesvarbu, ką čia kalba? Ką man daryti?”
– Katė atėjo pas pelę? – pakartojo Rūta kreipdamasi į balsą. – Rodos būsite kažką sumaišiusi, ponia.
– Ai tiksliai. – po trumpos pauzės susigaudė balso savininkė, – Turėjau omenyje pelė atėjo pas katę… Žodžiu… Jo. Labai atsiprašau, ar būtų galima pabandyti iš naujo?
Prunkštelėjau ir vos nepradėjau kvatoti iš tokių žodžių. Bet pažvelgiau į rimtus Rūtos ir Antonio veidus ir supratau, kad galbūt to daryti nereiktų.
– Matau labai juokinga, tiesa? – paklausė balsas, o aš, supratusi, kad kalba apie mane, susigūžiau ir nervingai vėl apsižvalgiau, ieškodama bent kažkokio asmens ar bent garsiakalbio, Naoki sugniaužus delne. Balso savininkė tuoj pridūrė:
– Tai ar galėtumėt papasakoti, ko užsukote, pelytės, į katytės urvelį?
Žvilgtelėjau į Antonio, kuris atsisuko į lubose esančias vienas nežymias groteles, kurių ankščiau nepastebėjau, susikišo rankas į kišenes.
– Ai, tai žinote, šiaip norėjosi apsilankyti. Pasisvečiuoti. Ir žinot, pritrūkau namuose cukraus, tai gal netyčiom turėtumėte paskolinti kelis šaukštelius? – suvaidindamas puodelį rankose iškėlė jį oran Antonio.
Rūta tuo metu energingai naršė savo kišenėse ir žongliravo tarp galbūt milijono įvairiausių kristalų ir kristalinių prietaisų, turbūt ieškodama, ką dabar daryti.
– Na, na, niekas neina į katės urvą su tokiomis priežastimis, – atsakė jam pamokančiai moters balsas.
– Katės negyvena urvuose, – pakomentavo tyliai Naoki, įsiterpdamas į tų dviejų pokalbį.
„Aha, bet tai nesvarbu. Svarbiau yra – kas čia, blet, vyksta ir kas tas balsas. Ir ko jis iš mūsų nori?”
– Na, mes pirmieji tuomet, – atrėžė atgal Antonio gūžtelėdmas pečiais, vėl susikišęs rankas atgal į kišenes.
„Jis kaip koks aktorius – kiekvienam žmogui vis kitaip vadina. Jis įprastai tai į kišenes nieko rodos nededa ir rankų į jas nekiša ar bent nemačiau jo ankščiau to darant.”
– Tuomet žinot ką! – energingai tarė balsas, – Turiu jus tada apdovanoti! Leiskite, taip ir padarysiu!
Ir po mažiau nė akimirksnio kažkas suūžė… O sienose atsivėrė skylės. Ir atsidarė durys, pro kurias buvome įėję ir vidun pasipylė Sargybinių automatonai, iš lėto skriejantys artyn mūsų.
„Oh tu šūde!”
– Skydą! – sušuko Rūta, bet šiam net nereikėjo to sakyti. Dar nė nebaigus jai tarti žodžio, jau nuskambėjo gitaros akordas ir virš mūsų nušvito didelis kupolas magiškos energijos.
Ir pačiu laiku – nes iš sienoje atsivėrusių skylių į mus pasipylė kruša smulkių… Na, net neįsivaizdavau, kas tai yra, bet jie smulkūs ir jie turbūt būtų skaudėję. Tačiau vietoj to, kad praeitų pro skydą jie tik atsimušdavo ir krisdavo aplinkui šį, lyg trupiniai, krentantys ant stalo aplinkui šakočio lėkštę.
– Judam durų link! – sukomandavo Rūta ir mes tuoj šokome judėti. Šį kartą Antonio skydas buvo mobilesnis – ir išties, nežinojau, koks tarp jų skirtumas. Tačiau šį kartą judėti galėjome jame ir jis sekė paskui.
Automatonai iškėlė savo rankas link mūsų ir šios pradėjo šviesti geltonai.
– Gile, jeigu gali ką padaryti – daryk! – išbėrė greitakalbe Antonio.
– Mesk mane! – sušuko Naoki.
Ir aš turėjau daugmaž sekundę sureaguoti. Nes per tiek laiko geltona šviesa pavirto ugnies siena, artėjančia link mūsų.
Nesupratau, iš kur aš turiu tokią reakciją, bet vos po akimirksnio Naoki jau skriejo palei sieną sukdamasis vilkeliu lyg koks tornadas… Nežinojau, ką jis ruošiasi padaryti – bet jei kažką padarys, tai tebūnie…