Dienos tikslas: 893 žodžiai. Parašyta: 901.
Gabrielė sustingo. Tada pamačiusi, ką padarė, atsisuko ir sukikeno.
– Oi. Nutinka. Žinai, kokia aš išsiblaškiusi, – kikendama ji ore pamojavo rankomis ir tuščia kuprine.
– Hmpf, – tyliai purkštelėjau, nesugalvodama, ką daugiau atsakyti.
„Ai, bet štai mano Akmuo!“
Mano ginklas iškrito bene paskutinis ir gulėjo dabar krūvoje visokio šlamšto. Gabrielė pasilenkė ir, numetusi kuprinę į šoną ant grindų, pakėlusi Akmenį jį kelis kartus pamėtė į orą. Šis nešvietė ir atrodė lyg būtų susitraukęs. Arba man vaidenosi.
– Duok šen, – pradėjau erzintis dar labiau.
Aš jau nieko nebesuvokiau, kas čia vyksta, ir troškau bene vienintelio dalyko, su kuriuo jaučiausi saugiau. Nežymiai saugiau, bet visgi. Tas ginklas man jau padėjo.
Gabrielė išsišiepė.
– Gaudyk! – pamėtėjo man ir aš jį pagavau, – O kas čia per daiktas iš vis? Kai tave radau gatvėje, tu buvai visa žaizdota ir gulėjai išsiskėtusi. Šis kristalas buvo ant tavęs. Kas tai? Sargybinis? Asmeninis kompiuteris asistentas?
– Eee… – sumykiau aš, žiūrėdama į akmenį ir tyrinėdama, kas jame pasikeitė, kad jis nebešvietė taip ryškiai, kaip ankščiau, – …Nežinau. Draugas.
– Draugas? – kilstelėjo antakį Gabrielė. Ir tuomet nusikvatojo, – Na gerai, žinau aš tokius draugus. O tu žiūriu išdykusi kaip ir aš, ar ne?
„Ką?“
Pakėliau akis į Gabrielę bei, bandydama suprasti, apie ką ji kalba, permečiau akimis ir visą kambarį.
– Eee… – sutrikusi pratariau. Gabrielė vėl nusijuokė.
– Na, na, nereikia nieko sakyt, matau, kad rausti!
Gabrielė tuomet prisėdo ant lovos ir uždėjo man ranką ant šlaunies. Nežinodama, ko tikėtis, nesijudinau ir tik stipriau sugniaužiau Akmenį, jeigu jo prireiktų.
– Na, parodyk savo žaizdas, – pakėlė ji ranką link manęs.
„Ei!“
Aš, be abejo, pabandžiau atsitraukti atgal. Na, trauktis nelabai buvo kur, nes už manęs jau buvo sofos atlošas. Bet visgi, atsilošiau atgal tiek, kiek galėjau.
– Ei! Ką darai?! – sušukau.
Gabrielė atsilošusi išpūtė akis.
– Tu juk supranti, kad tai AŠ tave sutvarsčiau? Kad tai AŠ tave į savo laboratoriją atnešiau? Kad tai AŠ, Didžiojo Kauno zoologijos sodo ir gyvulininkystės instituto vyriausioji daktarė, tave pagydžiau? – pradėdama lėčiau, o į pabaigą visai greitakalbe, išpylė ši prisistatantį monologą lyg kokioje pusiau parodinėje nuotykių knygoje.
– Na, tai nieko nekeičia! – atrėžiau prispausdama antklodę prie savęs dar tvirčiau ir išdidžiai pakeldama galvą.
– Kaip tai nieko nekeičia?! – dar garsiau išskiemenavo ši atgal, – Ką tu čia išvis šneki? Rodyk, ką turi!
„Ką??“
– Ne! – atrėžiau sugniauždama Akmenį ir paruošdama jį stipriam smūgiui per jos smilkinį dešine ranka.
Gabrielės veidas netikėtai vėl persimainė ir grįžo į pradinę versiją. Gabrielė nusikvatojo ir pasitrynė ranka savo blondinišką galvą.
– Na, jei ne, tai ne, – nusijuokė ji vėl.
„Ji vėl linksma??“
Gabrielė atsistojo ir nustūmė visą šlamštą nuo mano kojų tiesiai į naują krūvą ant žemės prie sofos. Tada apsisukus vėl užsivilko savo baltą chalatą ir atsisukusi tik ties durimis išsišiepė.
– Na, tai bent jau apsirenk, kol grįšiu. Einu, parnešiu mums kažko pavalgyti, gerai?
Aš likau sėdėti šiek tiek išsižiojusi ir sutrikusi. Kur aš esu ir kodėl aš vis dar nieko nesuprantu, kas čia vyksta?
Gabrielė akimirką pastovėjo, palaukė. Tada turbūt nesulaukusi mano atsakymo, pakartojo klausimą:
– Tu juk išalkusi, tiesa?
Pajutau, kaip pilve susisuko kažkoks kirminas. Aš juk rimtai buvau išalkusi ir iki šiol dar to nesupratau!
„Ak taip! Valgyt!“
– Taip, noriu! – sulinksėjau galva. Galbūt šiek tiek per greitai, nes aštrus skausmas perėjo per tvarsčiais apvyniotą ir taip įtemptą nugarą.
Gabrielė išsišiepė, išgirdusi tokį atsakymą.
– Tuomet tuojau grįšiu. Už kokių dešimties minučių.
Gabrielė užtrenkė už savęs metalo atspalvio pilkas kambario duris ir už durų pasigirdo žingsnių tapšnojimas tolyn.
„Jo. Nieko nesuprantu… Kur aš? Ir kas ji tokia?“
Apsižvalgiau aplinkui save. Tai buvo tik kambarys pilnas daiktų ir kažkaip nujaučiau, kad tai mažiau panašu į laboratoriją, o labiau į namų dalį, kurią minėjo Gabrielė.
Pro langą vis dar švietė saulė, o kažkur tolėliau matėsi vienišos žalios eglės viršūnė.
Buvo keista kaip sėdėti, kai iki šiol visur mane lydėjo triukšmas, gausmai, trenksmai ar mažų mažiausiai – kažkoks ūžesys. O čia – tylu. Visiškai. Pajudinus ranką girdėjosi tik sušlamanti antklodė.
„Pala… O kada tai buvo? Tai, kas buvo vakar?“
Apsidairiusi ar niekas manęs nestebi, nustūmiau kojomis likusias kelias šiukšles nuo kojų žemyn ir nusimečiau antklodę nuo savęs.
Kaip ir ankščiau mačiau – buvau visai nuoga, neskaičiuojant tvarsčių ir nežinia kokio žalio dalyko ant mano šlaunies. Ir tiesą sakant prisiminiau, kad save tokią matau pirmą kartą – juk, net ir tada, kai buvau atsibudus ankščiau, Arenos požemiuose, aš jau buvau aprengta.
„Mane ten irgi kažkas turėjo matyti nuogą ir aprengti… Ir kaip aš ten patekau?“
Nusipurčiau nuo tos minties. Kažkaip pasijaučiau, kad dabar patekau į tokią pačią situaciją, tik dabar atsimenu daugiau nei pirmą kartą. Dabar bent atsimenu…
„…Aš lipau ta tvora. Mane perliejo skausmas. Atsibudau čia.“
Sukandau dantis. Ir vėl kažkas sprendė mano likimą, man to nežinant.
„Kas ta Gabrielė?“
Į tai atsakymo vis tiek nesuradau.
„Ir pala, gal mano ginklas žino?“
Greitai pagriebiau ginklą, kurį buvau pasidėjusi šalia savęs. Jis atrodė taip pat, kaip prieš atsibundant čia, tik nešvietė iš vidaus.
– Alioo, – kreipiausi į jį, pakreipdama priešais saulę… Ir suvokiau, kad pamiršau jo vardą, jeigu jis man net tokį išvis sakė, – …Akmenie?
Akmuo užsidegė silpna rausva šviesa viduje.
„Gyvas! Valio!“
– Labas, mergiote, – tyliai atsiliepė jis. Jo balsas nuskambėjo taip tyliai ir silpnai, kaip dar nebuvau girdėjusi.
– Ak…Menie? Tau viskas gerai? – išsigandau. Ir pagalvojau, kad kaip keista – aš bijau dėl Akmens. Kas jis per padaras iš vis yra? Kažkoks magiškas ginklas? Žmogus, įkalintas kristale? Džinas?
– Naoki. Esu Naoki Goro Tišimura Kamato Tajama, – kelis kartus ryškiai blykstelėjo jis.
– Aaa… Naoki, – sutrikau.
Tai buvo labai keistas vardas. Ne dėl to, kad jis būtų retas. Aš net nežinojau, ar jis retas, ar ką, bet paprasčiausiai jis buvo verčiantis nusilaužti liežuvį.