Šis laiškas – minčių srautas – buvo rašytas prieš daugmaž 2 metus. Jį radau senoje kompiuterio OneNote užrašinėje. Čia patiekiu jau dvigubai sutrumpintą ir sutvarkytą tekstą. Prieš du metus man skaudėjo, o dabar malonu tai prisiminti!
* * *
Šiandien atsibudau, jausdamasis, tarytum virš manęs skilinėtų stiklinės lubos… Ir iš viršaus, pirma lašais, po to plūste užplūstų vandens banga.
Atsibudau jausdamas…
…Kaip keista.
Paniką.
Atsibudau jausdamas paniką. Baimę.
Nesuvokiu, kas man darosi. Akimirksniu praradau pasitikėjimą savo jėgomis, savimi, kitais žmonėmis… Realybe ir pasauliu. Savo norais, savo tikėjimais, savo viskuo.
Jaučiuosi, tarytum tuoj mirsiu.
Nieko nesuvokiu.
Ničnieko.
Nieko nenoriu.
Tik ramybės.
Kas man darosi?
Nesuprantu.
Visiškai.
Noriu prisigerti.
Nors aš iš principo negeriu.
Noriu prirūkyti žolės, kaip tai daro kiti.
Nors iš principo svaigintis nenoriu.
Aš nenoriu užgožti savo minčių.
Aš nenoriu sukelti sau dirbtinio lengvumo.
Nenoriu mylėti, nes esu apgirtęs.
Nenoriu kalbėti, nes nekontroliuoju liežuvio.
Na taip – taip lengviau, geriau, smagiau…
…Bet aš nenoriu savęs svaiginti. Iš principo – ne!
…
Tuo pačiu metu… Aš noriu save svaiginti.
Šią akimirką.
Jaučiu, tarytum skęsčiau jūroje su betoniniais batais.
Jaučiuosi, tarytum visas mano pasaulis sugriuvo…
…Ir aš nesuvokiu – kodėl.
Nesuvokiu.
Visą dieną aš galvoju apie tave, Simona.
Laukiu, kol man atrašysi.
Nors ir taip jau per daug rašiau.
Nors ir dabar – rašau juk per daug.
Per daug galvoju.
Per daug tikiuosi.
Per daug noriu.
Per daug svajoju.
Per daug laukiu.
Per daug tikiuosi.
…Per daug verkiu.
Kodėl aš pravirkau praeitą kartą prieš mums užmingant?
Kodėl aš troškau tik būti apkabintas, tarytum mažas vaikas… Pabučiuotas į pakaušį, į kaklą, į ausį, į žandą, į nosį ir į lūpas?
Kas man darosi?
Kur mano pasitikėjimas savo jėgomis?
Kodėl aš pradėjau bijoti… Dalykų, kurių niekada nebijojau?
Kodėl bijau tau parašyti?
Kodėl bijau išsiųsti šį laišką?
Aš juk žinau – arba jį išsiųsiu kada tolimoje ateityje, kartu su šimtais kitų laiškų…
…Arba išsiųsiu jau greitu metu, pagautas durno, gailėtis ateityje priversiančio, impulso.
Juk po perkūnais…
…Šis laiškas, šis minčių kratinys, viskas, kuo staiga aš tapau…
…Tai tik krūva marazmo.
Aš net nežinau, kodėl rašau.
Aš nieko nebežinau.
Aš tik noriu tave mylėti.
Aš tik rašau, kas man pirmiausiai šauna į galvą.
Aš tik noriu gyventi ramybėje.
Aš tik noriu būti apkabintas.
Tarytum mažas vaikas.
Aš tik noriu…
…Po perkūnais…
KUR MANO PASITIKĖJIMAS SAVO JĖGOMIS?
KUR JISAI?
KUR?
KUR TAI?
…
Juk aš žinau – kai pasitikiu savo jėgomis, aš esu žaviausias, fainiausias, most awesome žmogus ever. Na, bent jau sau. Rodos ir kitiems. O šią akimirką, nesuvokiu kodėl, tapau visai kitoks.
Jungiklis persijungė, saugiklis iššovė, o mano jėgos dingo.
Po perkūnais.
Padėk man.
Prašau.
Būk su manimi.
Dėjau.
Man reikia mano draugų, bet aš jų nepasiekiu.
Jie dingo. Ba-ba. Bum-bam-bim ir dingo.
Į Škotiją grįžo geriausia draugė, kuri mane suprastų ir duotų tikrai gerą patarimą.
Bet velniai.
Man reikia daryti tai, ką ką tik supratau.
Man reikia būti vyru.
Man the fuck up.
Nes niekas kitas, o tik aš pats, man nepadės.
Einu į miestą.
Pasivaikščioti.
Į kavinę.
Pasėdėti.
Man reikia atgauti jėgas.
…Kodėl jos dingo?
Ir kodėl aš jau kelintą kartą trokštu atgauti jėgas?
Kur dingo mano jėgos?
Kas aš esu?
…
KAS AŠ ESU?
PO PERKŪNAIS??
…
Kiti žmonės nėra mano dalis, sako knygos.
Aš tuo tikiu.
Kiti žmonės nėra mano dalis.
Tu, mergiote, nesi mano dalis.
Tik kodėl man taip sunku tuo patikėti?
Kodėl aš vis tiek, nors dabar, kai tai supratau, truputį mažiau, noriu būti su tavimi?
Tarytum tu mane pataisysi?
Tarytum tu mane padarysi geresniu?
Tarytum tu mane išmokysi visko, ko pati moki?
…Ir kodėl aš jaučiuosi prastesnis už tave?
Kodėl aš jaučiuosi… Nesavas ir silpnas?
Kodėl?
Nieko negalvok, Danieliau, man vakar sakė tokia Vi, slapyvardžiu Liepos Penktoji.
Ir man TAIP SUNKU tą daryti, kad aš jau net nebežinau, ar tai išvis įmanoma.
Susiimu rankomis galvą.
Perbraukiu pirštais per plaukus.
Patrinu užmerktas akis.
Man sunku.
Šią akimirką.
…Ir suvokiu, kad šią akimirką kalbu kaip koks mažas, dėmesio trokštantis kūdikis… Kaip koks pasigailėtinas robotas, kurį buvo padaręs Ice king.
…
Nieko negalvok.
Nieko neplanuok.
Nieko nesitikėk.
…
Jei išsiųsčiau tau šį laišką dabar, šią akimirką, pirmus du kriterijus atitikčiau. Aš dabar negalvoju, o tik kalbu. Negalvoju, o tik rašau. Negalvoju, o tik duodu.
…Tačiau aš vis tiek tikėčiausi.
Vis tiek tikėčiausi, kad padarysi viską geriau… Nors net pats nežinau, ko noriu!
Aš nežinau, ko noriu!
NEŽINAU.
Noriu būti kartu su tavimi.
Ir lygiai taip pat be tavęs.
Kad tik manęs tokio nematytum.
…
Aš nesuvokiu.
Aš nieko nesuprantu.
Visiškai.
Nesuprantu.
Man tuoj sprogs galva.
Babūūūm.
Ir sprogs.
…
Atsidūstu.
Šiandien visą dieną dūsauju.
Noriu verkti, bet iš akių neišlekia nė viena ašara.
…
Prieš valandą atsiverčiau internetą. Įvedžiau „how to regain self confidence“ į Google, atidariau pirmus puslapius… Ir nieko neskaitęs palikau įjungtus.
…
Mintys stoja.
Nebesugalvoju nieko.
Jos liaujasi.
Jos…
Tyla.
…
Aš tik noriu būti stiprus.
Vėl būti savimi.
Vėl pasitikėti savo jėgomis.
Verkiantis,
Danielius