Dienos tikslas: 662 žodžiai. Parašyta: 297.
Nuo ko čia pradėjus… Šios knygos idėja – labai šauni. Papasakoti apie Suomiją ir suomius nieko apie šią šalį nežinantiems vaikėzams (ir suaugėzams), kaip aš? Nuostabu!
Tik vietomis nesu tikras, kodėl autorė pasirinko kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos kalba.
- Kodėl tarp išties įdomių ir išskirtinių istorijų blaškosi seksistiniai pokštai apie blondines su prierašais iš „Na, pagauni, tipo?“ serijos.
- Kodėl tarp įdomių nuotraukų ir faktų sudėti nuorašai iš Vikipedijos, tarytum, na, kažkas norėdamas apie ją sužinoti pirmiausiai ten neitų? (O gal išties neina? Nežinau, gal tai tik mano amžiaus grupės žinių šaltinis).
- Kodėl tarp kultūrinių skirtumų ir panašumų, kuriais gali pasigirti suomiai ir lietuviai, vis pasitaiko vieną ar kitą tautą tiesiogiai žeminančių teiginių. (Ar gal man nepatiko durneliais vadinami lietuviai ir alkoholikai-visai-kaip-mes suomiai).
Iškart perspėsiu, kad skaičiau 2005-tų metų leidimo knygą. Galbūt 2016-tais metais išleistoje atnaujintoje versijoje (kur daugiausiai buvo, berods, naujinti faktai) peržvelgti ir tokie abejotino stiliaus teiginiai.
Dizainas: 9/10. Iliustracijos ir knygos vidus – labai šaunus! Tekstas įskaitomas, patogus. Tiesa, viršelio popierius galėtų būti geresnis – maniškės knygos kampai jau nusilankstė. Et.
Rašymo stilius: 3/10. Primena laikraštį. Gal dėl to, kad autorė – „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Vienaip ar kitaip, jei nebūtų apie nepažintą šalį, skaityti būtų beprotiškai nuobodu…
Knygos turinys: 7/10. Nors gausu prieš akimirką minėtų nesąmonių, yra ir ganėtinai išskirtinio turinio!
Jei iki šiol apie suomius ir Suomiją žinojai tik tiek, kad ten šalta, kad ten daug ežerų, todėl ir uodų, kad ten Laplandija – pasakų apie trolius ir Kalėdų Senį šalis, perskaityk šią knygą.
Žurnalistė Laima Lavaste įdėjo šiek tiek darbo, kad papasakotų apie Suomiją ir jos gyventojus. Darbo nebuvo labai daug, bet ir ne mažai.
Tiesa, knygoje buvo ir suomiškų anekdotų. Štai vienas, patikęs man:
Pekka grįžta į namus, medžioklėje išbuvęs šešias savaites. Beldžiasi į duris.
– Kas ten? – klausia žmona.
– Žinoma, kad aš, Pekka. Geriau atspėk, kuo aš beldžiu.
Ne suomis,
Danielius