Sveiki, Danieliau! Tikiuosi spėjau į traukinį ir galėsiu prisidėti prie Jūsų straipsnio. 🙂
Tiesiog noriu papasakoti istoriją apie save. Kokia buvau ankščiau, ir kokia esu dabar. 🙂
Pirmiausia, norėčiau pradėti tuo, jog gyvenime yra viskas įmanoma. Žmogus gali viską, bet viskam reikia pastangų.
Anksčiau, prieš trejus metus, buvau be proto uždara, nedraugiška, visuomet pikta ir viskuo nepatenkinta. Grįžus namo vangiai padarydavau namų darbus, o vėliau viską laiką surydavo televizorius arba kompiuteris (ech, ta elektronika).
Žinoma, buvo ganėtinai liūdna, jog draugai su manimi praleisdavo nedaug laiko, nes visuomet būdavau pikta.
Manau, jog gyvenime ateina metas, kuomet žmogus „persilaužia”. Tai gali padaryti tik jis pats, žinoma, aplinka tai įtakoja. Taigi, prasidėjus vasarai išsikėliau sau tikslą – atsiprašyti tų, kuriems nepelnytai ką nors blogo pasakiau/padariau ir sutikti naujų žmonių, kurie taps mano draugais.
Žinoma, pirmą mėnesį buvo labai sunku, bet teko prie to priprasti. Kai kurie, sulaukę mano atsiprašymo, labai nustebo, o kai kurie ir patys atsiprašė, esą buvę tokie „ožiai”.
…Grįžtant į dabartį, jaučiuosi puikiai ir toliau tobulėju. Stengiuosi rasti kalbą su visais, neskirstau žmonių pagal tai, ką jie skaito ar pagal tai, ką jie mano apie iš pilkos masės išsiskiriančius žmones. Ir norėčiau šiek tiek pasigirti – man sekasi ganėtinai neblogai, turiu nemažai žmonių, į kuriuos galiu kreiptis bet kokiu klausimu.
Na, o šią vasarą, mečiau sau iššūkį: 100 dalykų sąrašas, kurį privalėjau padaryti.
Na, jame buvo galima rasti visko – nuo to, kad per Šv. Oną aplankyti bažnyčią ir atbūti mišias, o vėliau grįžti pilnomis kišenėmis saldainių, dėl kurių dabar teks tvarkytis dantis, iki to, kad nuplauti mamos automobilį ar perskaityti „Paryžiaus katedrą”.
…Na, sąrašas 100% neišsipildė, du punktai sutrukdė. Bet šiuos teks jaukintis iki kitos vasaros. 🙂
Labai noriu nebijoti vorų ir šikšnosparnių, ir planuoti laiką. Dėl laiko – Jūsų straipsniai labai padėjo, dabar turiu rėžimą, kuris man labai padeda, net para pasidarė ilgesnė – visur viską spėju ir dar laisvo laiko lieka patinginiauti.
Na, o šiam mėnesiui iškeltus tikslus puikiai pildau – Nuvykti į Šiluvą, pasveikti draugę su gimimo diena ir pasveikinti kaimynę su įkurtuvėmis kitame mieste.
Manau, jeigu aš galiu, gali kiekvienas. Juk buvau labai didelė tinginė. Didesnė už visus tingius gyvūnus, netgi pandas.
Tapau draugiškesnė. Tiesiog reikia išmokti savyje atrasti vis daugiau gėrio ir tai tobulinti. Na, o jeigu neįmanoma atrasti laiko, tai bekeliaujant namo galima kažką savyje surasti, ką norėtum pakeisti, o tai pradėti.
Tiesiog, ačiū Jums, kad leidžiate pasireikšti ir padėti. Nes to, ką atradau Debesyloje, kažkur kitur neįmanoma rasti!
O, pala, pala, nuo pradžių – kas tu!?
Kodėl visuomet pirmas klausimas yra sunkiausias? Niekada nemokėjau, bet tikiuosi išmoksiu pasakoti apie save. 🙂 Esu Karolina iš Kauno rajono, man yra 16 metų. Laisvalaikiu domiuosi veidotyra, skaitau knygas arba miegu.
Labai mėgstu miegą, todėl mama mane vadina koala, nes per parą jos miega net 22 valandas.
Ir ką padarei?
Iššūkio idėja kilo paskutinę mokslų metų dieną, kai teko atsisveikinti su visais klasiokais ir mokytojais. Iki šio plano tai buvo viena liūdniausių dienų metuose, nes teko suprasti, kad po šios dienos vyks laiko švaistymas veltui, drybsojimas lovoje arba facebook’as.
Sėdėjau su drauge ant suolelio parke, laukėm autobuso ir viena kitai skundėmės, kad ši vasara bus tokia pat baisi, kaip ir visos kitos, nes nieko neveiksim, tiesiog sėdėsim prie kompiuterio, o atėjus rugsėjui, vėl nebus ką pasakoti tiek klasiokams, tiek mokytojams. Paskutinę mokslo metų dieną grįžau namo ir ėjau tvarkyti savo sąsiuvinių, konspektų: ką atiduoti, ką išmesti. Pravertus sąsiuvinius vaizdas buvo ganėtinai liūdnas, stebėjausi, kaip mano raštą sugeba perskaityti mokytojai arba klasiokai, kuomet nusirašinėja.
Viską sukrovus į dėžes ir paslėpus giliai spintoje atsikvėpiau – pagaliau vasara!
Nežinau, kiek tame atodūsyje buvo džiaugsmo ir kiek nusivylimo, bet tos dienos pokalbis apie artėjančią vasarą mane vedė į neviltį. Mąsčiau – trys mėnesiai – be galo daug laiko, gal reiktų ką nors pakeisti?
Aha! Ir tuomet?
Parašiau draugei, kad noriu nuveikti ką nors kitokio, kad ir nueiti iki jos pėsčiomis, per mėnesį susitikti bent du kartus, nes ar taip, ar taip nieko neveikiam.
Po šio mažo akibrokšto, ji irgi sugalvojo, kad jai reiktų susitvarkyti spintą. Tada mano galvoje pabiro įvairios idėjos, kuriuos idealiai tiko užimti laiką.
…Juodraštyje atrodė, jog 10 punktų yra per akis.
Bet norėjau ir tą nuveikti, ir ten nuvykti, tai tas skaičius išaugo iki 97.
Paskutinius 3 sugalvoti buvo sunkiausia. Draugei nelabai sekėsi, ji pasirašė ~50, bet vėliau tas sąrašas kažkur dingo ir tuo viskas pasibaigė.
…O aš norėjau sau įrodyti, jog vasara gali būti labai ilga ir per ją galima nuveikti be galo daug!
Kaip šauniai!
Visą sąrašą sudaryti užtruko apie savaitę. Pirmas tikslas, kurį sau išsikėliau – visą dieną išbūti lauke. O dangau, jau tą dieną supratau, kad ne tik vasara gali būti ilga, bet ir pati diena. 🙂
Pirmieji tikslai buvo lengvi: Kam nors nulakuoti nagus, nufotografuoti mėnulį ar nusipirkti bažnytinių saldainių.
Šie tikslai pildėsi labai greitai, pirmą mėnesį jau buvau įvykdžius 36.
Antrą mėnesį šiek tiek apleidau sąrašą, iškilo neplanuotų kelionių. Taigi, 29 per liepą, manau, taip pat buvo visai neblogai.
Na, o rugpjūtį teko gerokai pasitempti – buvo likę 35 neįvykdyti punktai!
…Tai buvo kažkas tokio, kaip „Išgyventi be telefono ir kompiuterio mėnesį”, labai liūdna, kad ištempiau tik 9 dienas. „Visą dieną sakyti tik tiesą” – tai buvo ganėtinai sunkus punktas, bet pavyko.
Žinoma – labiausiai džiaugiuosi įvykdžiusi 100-ąjį punktą – „Padaryti ką nors beprotiško”.
Ganėtinai abstraktu, ar ne? Iki draugės su kaimynę nuėjom 12 kilometrų. Žvyrkeliai, dirvožemis, keliukai, pievos, posūkiai, asfaltas ir tamsa. Užtrukom apie 2 valandas, bet gavom skanios arbatos, nakvynę, šiek tiek baimės. Manau tai ganėtinai beprotiška.
Netikėta! Iš kur gavai įkvėpimo tokiam iššūkiui?
Apie tokius sąrašus buvau skaičiusi ir ankščiau, bet niekuomet neprisiverčiau patirti tai savo kailiu. Liko neįvykdytas tik vienas punktas – per vasarą niekaip neišmokau užsikelti kojos ant galvos.
…Bet šitoje srityje tobulėju ir manau, kad tai bus pirmas įgyvendintas punktas kitą vasarą.
Iššūkis yra labai geras, patariu juo užsiimti kiekvienam, nes bet kuris gali savo vasarą paversti šiek tiek įdomesne, į ją įtraukti naujų spalvų.
Kiekvienas punktas davė teigiamų ir neigiamų savybių – nuėjus 12 kilometrų ant padų prisitrynė pūslės ir suplyšo batai, o visą dieną būnant lauke įdegiau veidą su akiniais nuo saulės. NIEKADA nedėvėkit akinių labai saulėtą vasaros dieną (žinoma, jeigu norite būti pandos)! O teigiamų savybių tikrai pavyko įgyti: draugiškumas, mandagumas, normalus dienos rėžimas, panaikinta priklausomybė prie kompiuterio, praplėstas matytų filmų sąrašas.
Tai gali bet kuris. Aš sugebėjau ir Jūs sugebėsit.
…Nes šį sąrašą galima pateikti labai įvairiai: didelis plakatas, paprastas sąsiuvinis, apklijuotas iškarpomis, galbūt į kokią nors dėžutę sukarpyta „loterija” (ištrauki ir darai, ką išsitraukei), lažybos su draugu.
Trūksta idėjų? Klauskite draugų, ieškokite internete, o gal ir prisiminsite, ką seniai norite padaryti ir vis neprisiruošiate. Pradžia visuomet sunkiausia, bet įvykdžius pirmus 15 punktų norisi labiau ir labiau išbraukti tai, ką jau esi padaręs.
Netikėta! Ar dar turėtum ką pridurti? Matau tau gerai einasi pasakoti ir be klausimų!
Na, šis iššūkis buvo tas pirmasis, kuris privertė mane ir vasarai, ir kitiems sezonams susidaryti sąrašus dalykų, kuriuos norėčiau padaryti.
Tikslus pasiekti labiausiai trukdo toks velnias vardu Aš Pats. Sunku save perlipti, kai žinai, kad turi susitvarkyti savo spintą, kad užbrauktum dar vieną savo sąrašo punktą ir galėtum pasidžiaugti pats savim.
Buvo penkios pagundos, kodėl man to nereikia:
- Aš dar jauna, spėsiu;
- Vasara reikia pailsėti;
- Jeigu draugė to nedaro, tai kodėl aš viena turiu tai daryt;
- Šitas per sunkus, pakeisim;
- RYTOJ.
Baisiausia yra 5 pagunda.
Per ją aš sugebėjau iššvaistyti savaitę veltui!
Laikas atgal nesisuka, jaunesnė nebūsiu, vasara skirta nuotykiams ir pramogoms, o ne sėdėjimui prie kompiuterio, ar gulėjimo lovoje gerokai po pietų. Draugė nedaro taip, bet aš tai sugalvojau, man tai reikia ir padaryt, parodyt, kad tai įmanoma ir motyvuot kitam sezonui.
Nieko nėra per sunkaus.
Užsirašiau, kad reikia išmesti nereikalingus daiktus iš savo kambario, bet labai tingu, o Aš sako: „Pagulėk, pagulėk, spėsi, susitvarkysi”. Nespėsiu, nes be šito punkto likę dar dešimtys. O begulint niekas nesusitvarkys, reikia keltis ir daryti, vietoje to, kad ieškoti pasiteisinimų pačiai sau.
Išbraukusi paskutinį punktą, kurį suspėjau padaryti vasaros pabaigoje, jaučiausi dvejopai: Valio, padariau, išpildžiau, vasara praėjo ne šiaip sau, bet vėliau pagalvojau: „O kas toliau, čia kelio pabaiga?“
…Ir kažkas viduje man pasakė, kad ne – čia tik pradžia.
Maniau, geriausiu atveju, iš to 100 išpildysiu bent 40, bet pranokau pati save. Pasirodo, per save perlipti galima. Visiškai netikėjau ir nepasitikėjau savo jėgomis, kad sugebėsiu padaryti tiek daug!
O dabar laukia ruduo, iki rugsėjo 20-tos planuoju naują 100, manau, sugebėsiu atrasti dar daugiau nei vasaros iššūkiuose. Beje, čia labai gelbėja rudens vakarai, nes per juos planuoju perskaityti 5 knygas.
Galbūt man tai pavyks, juk niekuomet savęs nuvertinti negalima. 🙂