Pirmas žingsnis – stebėk jausmus. Antras žingsnis – džiaukis jais visais.

365 tekstai jausmai
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 120 žodžiai. Parašyta: 488.

Kas esi per žmogus, jei aklai vadovaujiesi jausmais… Taip, kaip dresuotas šuo aklai klauso savo šeimininko balso?

Ne, aš rimtai – turėk savigarbos, žmogau!

Aš suprantu, jei tave kartais įveikia jausmai. Aš pats esu emocijų kupinas žmogus ir kartais nesuvaldau nei savo liežuvio, nei rankų. Dažniau liežuvio, nes mėgstu sakyti, ką galvoju, bet negalvoti, ką sakau.

Visai kas kita, jei jausmų nesuvaldai kiekvieną dieną.

Jei kartą tave įžeidus, negali pamiršti ir atleisti ištisus tris mėnesius. Jei kartą nepavykus pasiekti to, ko norėjai, bijai peržengti savo ribas jau keturis metus. Jei kaskart kam nors užkalbinus tavo merginą klube, puoli demonstruoti raumenis. (Ė, ką čia stumi ant manęs!?)

Tai – meditacijos (ar jei bijai šio žodžio – pagalvojimo) trūkumas. Ir taip, aš tai pasakiau.

Užsimerk. Pasistenk negalvoti. Ir žiūrėk, kokios bėdos išplaukia į paviršių. Tuomet išskrosk savo emociją – tą bjaurų plūduriuojantį prisiminimą – ar kad ir kas tau trukdo tau laimingai gyventi.

Štai keli klausimai, ko gali savęs paklausti:

  • Kodėl aš jaučiu tai, ką jaučiu?
  • Kada pradėjau tai jausti?
  • Ką įprastai darau, kai tai dar stipriau pajuntu?
  • Kaip galėčiau tai išspręsti?

Ar tampa aiškiau, kodėl jautiesi toks nepatenkintas savo praeities veiksmais?

Jei atsakymas teigiamas – tu padarei daugiau nei padaro daugelis. Jei neigiamas – nesijaudink ir pabandyk stebėti savo mintis dar kartą. Galbūt netgi paversk meditacijas įpročiu?

„Taigi, stebėjimas ir savęs klausinėjimas – viskas, ką man reikia daryti?“

Na, be abejo, ne. Stebėjimas ir klausinėjimas tėra pirmasis etapas. Antrasis – gyvenimas nepaisant kylančių jausmų.

…Nes pripažinkime – ar tikrai visi mūsų jausmai yra mums naudingi?

Deja, kad ir kaip gražiai skambėtų frazės „klausyk savo širdies balso“ ar „klausykis savo jausmų“, jos dažniausiai yra visiškai bevertės.

Nes ar tikrai nori klausyti savo baimės ir neužkalbinti tos žavios merginos (ar vaikino) kitoje klubo pusėje? Ar tikrai nori klausyti savo pykčio ir talžyti sieną iki jos griuvimo? Ar tikrai nori klausyti savo pavydo, savo godumo, savo savisaugos trūkumo?

Juk spėju, kad nė vienas iš tų jausmų tau nepatinka. Taigi – kodėl turėtum jų klausyti?

Ne, aš nesakau, jog turėtum tuos jausmus ignoruoti. Nepamiršk pirmojo etapo – stebėk kiekvieną savo minčių krustelėjimą ir bent pasistenk suprasti, kodėl jos taip kruta.

Juk tikrai nėra problemos stebėt savo jausmus. Ir vis tiek daryti tai, ką esi sumąstęs.

Nė vieno iš šių dalykų negalėtum padaryti be stebinčiųjų smegenų. Nė vieno iš šių dalykų nepadarytų nepastebėjęs savo jausmų prigimties.

Todėl sutelk savo dėmesį į minčių stebėjimą. Ir veik atitinkamai.

Nesikoncentruok į tariamą savo minčių kontrolę bei savęs pavertimą zombiu. Nes minčių nesuvaldysi. Jos surištos su tavo kūnu taip, kaip skausmas įsidūrus pirštą ar naktį įspyrus į komodos kampą surištas su tavimi.

Tačiau savo mintis gali stebėti. Savo jausmus gali stebėti. Atsižvelgti į juos. Ir jei nesinori – jų prakeiktai neklausyti.

Argi ne paprasta?

Dėjęs,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.