Dienos tikslas: 255 žodžiai. Parašyta: 891.
Kai vieną dieną Aleksas manęs paklausė, kokių klausimų kasdien klausiu savęs, aš susimąsčiau, kilstelėjau akis lubų link ir netikėtai prisiminiau amerikiečių 18 amžiaus išradėjo ir diplomato Benjamino Franklino dienotvarkę.
Šis žmogus žymus ne tik tuo, kad jo veidas išspausdintas ant beveik visų 100 JAV dolerių kupiūrių, bet ir tuo, kad jis dienas pradėdavo ir baigdavo klausimais sau.
Benjaminas keldavosi gana anksti ryte, apie 5-6 valandą, kartu su saule. Ir dieną pradėdavo klausimu: „Ką gero aš galiu padaryti šiandien?“
Tada, sugalvojęs savo šiandienos atsakymą į šį klausimą, po trumpų pusryčių jis eidavo dirbti, tirti, rašyti, galvoti, o dienos gale, prieš guldamas miegoti, užduodavo kitą: „Ką gero aš šiandien padariau?“
Ir nepaisant to, darbo dieną ar savaitgalį, žiemą ar vasarą – ši dienotvarkė nesiskirdavo. Benjamino dienotvarkė buvo tikrai griežta. Klausimas krypties nusistatymui iš ryto, dienos darbas, antras klausimas darbo įvertinimui. Miegas. Pakartojimas.
Benjaminas Franklinas iki šiol yra gerbiamas asmuo, nepaisant to, kad jo kaulus jau seniausiai apkramtė kirminai. Ir jo dienotvarkė bei taiklūs klausimai padėjo pasiekti tai, ko didžioji dalis protėvių iki tavęs dar nepasiekė.
Tačiau nepaisant to, kad aš dievinu mokytis iš sėkmingiausių istorijos žmonių ir gaudyti jų geriausias patirtis… Visgi klausimų sau kasdien aš nekeliu.
Užtat vienus keliu savaitės pradžioje, o kitus – kaskart prieš pradėdamas naują veiklą.
PIRMA: Klausimas, kurį sau keliu prieš pradedant naują veiklą.
Deja, aš nesu tikras, ar kasdien savęs klausinėti, ką norėtum šiandien nuveikti, yra produktyvu. Ypač, kai gyvename šiais laikais, kai turime nuolat vidury dienos mus pertraukiančius internetus, feisbukus, emeilus, televizijas bei telefonus.
„Ei, *įterpk savo draugo vardą*, radau bilietą už 10 eurų į Kiprą! Varom! Aš jau nupirkau, tu sudaryk planą, ką veiksime.“
Tokie ir panašūs skambučiai, pasiūlymai savaitgalį praleisti super mokymuose ar „ei, gal galėtum padėti man šiek tiek su tokiu dalyku?“ iššoka viduryje dienos iš niekur nieko…
…O viskas, ką galbūt ir susiplanavome pačiame ryte – sutrinka. Norėjai dieną praleisti įdėmiai skaitant Dostojevskio „Brolius Karamazovus“? Susitvarkyti drabužių spintą? Dieną praleisti ramiai prie ežero ar Labanoro girioje grybaujant?
Cha! Ne. Tik jei nesielgi kaip visiškas beprotis ir neatsijungi nuo pasaulio. (Juk ne dažnai drįsti tą padaryti, ar ne? Gi skambučiai gali būti labai svarbūs!)
Todėl planuoti kartą dienoje – prasta mintis. Geriau klausimų savęs klausti prieš:
- Pradedant naują darbą (nes jį reiks dirbti);
- Perkant naują daiktą (nes juo reiks rūpintis);
- Kuriant naują pažintį (nes reiks bendrauti);
- Skaitant naują straipsnį (nes reiks skaityti kažką naudingo);
- Einant patikrinti pašto dėžutės (nes reiks nepasiduoti);
- Kišant pirštą link Facebook ikonos (nes iššvaistyto laiko neatgausi);
…Ir taip toliau.
Aš savęs klausiu vieno svarbaus klausimo: „Ar man tikrai to reikia?“
Neseniai, tvarkydamas namus, netyčia dulkių siurblio vamzdžiu trinktelėjau į sienos kampą, o ši, gipsinė, nežymiai įskilo. Pirma mintis „O po velnių“ ir noras eit, pasiimti šiek tiek špakliaus ir susitaisyti sienos kampą. Tai nėra sunku ir būtų užtrukę vos 15 minučių grąžinti sieną atgal į jos lygią, baltą, švarią būseną.
Tačiau kartu ir supratau – šis kampas… taigi jo aš niekada nematau! O ir įskėlimas toks nežymus, kad jo reiktų specialiai paieškoti, kad rasčiau! Taigi vietoj to, kad imčiausi naujo darbo – spjoviau. Pataisysiu kitą kartą, kai ateityje neišvengiamai sužalosiu kitą sienos vietą.
Taip, tai labai buitiškas pavyzdys, tačiau tai taikau visur – ir rašant straipsnius, ir kuriant mokymus, ir renkant, kokių pratimų prireiks mokymų dalyviams, ir galvojant, ar verta pirkti prieskonių komplektą, nes šis turi nuolaidą.
- Viduryje darbo dienos mama atsiuntė nuorodą su jai įdomiu straipsniu? Klausiu – ar tikrai to reikia. Jei nereikia – atidedu skaitymą savaitgaliui arba išvis neskaitau.
- Parduotuvėje pamačiau gražius džinsus? Klausiu – ar tikrai to reikia. Jei nereikia – tai ir neinu matuotis, nors tai gal būtų visai smagu.
- Verslo partneris vėluoja apmokėti skolas ir norisi parašyt jam piktą laišką? Klausiu – ar tikrai to reikia. Galiu juk rašyti linksmą laišką – gal jis tiesiog pamiršo ne iš piktos valios.
- Keliauju į draugo gimtadienį ir tradicijos balsas sako, kad reikia pirkti dovaną? Klausiu – ar tikrai to reikia. Išties – tam draugui svarbiau, kad linksmai su juo pabūčiau.
- Galvoju, ar pateiktį dar vieną pavyzdį situacijai, kur keliu šį klausimą? Klausiu – ar tikrai to reikia. Visgi tikiu, kad tu jau supranti, ką noriu pasakyti.
Nekelk sau klausimų kiekvieną rytą. Geriau kelk juos prieš pradedant darbus.
Arba nekelk ir šio klausimo, jei nematai, kad to reikia. 😉
ANTRA: Klausimas, kurį keliu sau kas savaitę.
Taip pat kiekvieną pirmadienį (arba antradienį, jei pirmą dieną pratinginiauju) aš peržiūriu savo ateinančios savaitės planus.
…Pažvelgiu į ant sienos pakabintą kalendorių, kuriame kvadračiukais išdėstytos visos mano tikėtinos gyvenimo trukmės savaitės. Nužvelgiu, kaip tai gana erdviai telpa vos į A3 formato lapą, prisimenu, kad neišvengiamai ir man teks supūti šioje žemėje…
Ir atsikvėpęs klausiu: „Ką svarbiausio aš galiu padaryti per ateinančią savaitę?“.
Man padeda tai, kad praėjusios savaitės atliktus darbus tą patį pirmadienį persirašau į sąrašą sąsiuvinyje. Taigi matau, kad jei praeitą savaitę parašiau jaudinantį straipsnį – šią nesinori atsilikti.
Surašau idėjas, ką norėčiau nuveikti ir tai tampa paruoštuke savaitei.
Tai nėra planas, nes kasdien gaunu tiek daug naujų žinių, kad viskas gali greitai keistis. Pavyzdžiui, gal sužinosiu, kad darbo, kurį darau, visai nebereikia. Užtat tai priminimas, ką norėčiau pasiekti.
Visgi aš esu dar gyvas. Ir galiu siekti savo svajonių.
Kasdien dirbu. Kitą savaitę kartoju.
Ir stebuklai vyksta.
Žinau, tai paprasta – tačiau šie du klausimai, vienas prieš imantis naujų darbų, o antrasis – kiekvieną savaitės pradžią, padeda man išlikti produktyviam. Ir man tai veikia!
Išbandyk ir tu?
Klausimus sau keliantis,
Danielius