Turiu prisipažinti, kad pastaraisiais metais dažnai prarandu savo minimalistinį būdą.
Taip atsitiko dėl to, kad mane užvaldė manija, o tada leidau sau pasiduoti impulsams.
Pavyzdžiui:
- Pernai buvau apsėstas šachmatų ir nusipirkau naują šachmatų rinkinį, turnyrų rinkinį ir gėdingai daug šachmatų knygų. Dabar jos visos dulka.
- Šiais metais buvau apsėstas ultralengvojo žygio su kuprine ir galiausiai nusipirkau daugybę ultralengvojo žygio ir (arba) stovyklavimo įrangos. Vis dar tikiuosi, kad visa tai panaudosiu, bet dažniausiai ji tiesiog guli mano spintoje.
- Nusipirkau „Fitbit” ir „Fitbit” svarstykles, bet jų beveik nebenaudoju.
- Prieš kelerius metus treniravausi ultramaratone ir nusipirkau daug įrangos, kurios nuo to laiko beveik nenaudojau.
- Nusipirkau per daug kavos ir arbatos įrangos, kurios dažnai nenaudoju.
- Dažnai perku sporto ir mankštos įrangą, kurios beveik nenaudoju.
- Dabar turiu daugiau drabužių nei prieš kelerius metus. Nežinau, kodėl.
Nė vienas iš šių dalykų nėra labai minimalistinis, ir nė vienam iš jų neturiu jokio pateisinimo. Didžioji dalis vis dar užgriozdina mano spintą ar garažą, o aš negaliu viso to atsikratyti, nes a) tai buvo brangu ir b) vis dar turiu vilčių daug ką panaudoti. Prisipažinsiu, tai nėra geros priežastys laikyti krūvą daiktų, kurių nenaudoju.
Kodėl pasidaviau šiems raginimams? Daugiausia todėl, kad turėjau vilčių, jog gyvensiu gyvenimą, kuriame juos panaudosiu. Manau, turėjau fantazijų būti geru šachmatininku, ilgų distancijų keliautoju, ultratriatlonininku ir pan. Ir aš prisirišau prie tų fantazijų, o paskui jaučiau, kad turiu pirkti daiktus, kurie palaikytų tokį gyvenimo būdą. man tų fantazijų nereikia. Man nereikia tapti niekuo kitu, nei esu.
Man nereikia įrangos, kad galėčiau būti aktyvus, mėgautis gamta, žaisti paprastą šachmatų partiją, žaisti su savo vaikais. Galiu išsiversti ir su mažiau.
Man nereikia kaupti visų tų daiktų. Galiu pasilikti kelis daiktus, o likusius parduoti.
Aš vis dar mokausi.