Nuo tada kai įsigijau nešiojamajį kompiuterį – prasidėjo veiksmas mano lovoje. Buvo karšta. Prakaitavau. Rangiausi pozomis. Virpėjau dėl to malonaus ooo...
...Na, gerai, ir taip žinai, kad kalbu apie darbus lovoje. Mano priklausomybė internetui buvo tokia stipri, kad jį nešiojausi visur. Ir tai čiulpė.
Čiulpė laiką, kurį kas vakarą ir rytą 1 skirdavau YouTubui ir „trumpam feisbuko patikrinimui“. 😒 Todėl ir pradėjau eksperimentą nenaudoti interneto tarp 23:00 ir 11:00 valandų.
Štai, kaip kovojau su savo priklausomybe nuo interneto.
Pirmiausiai – dienoraštis:
Taisyklės: bandau gyventi be interneto (ir apskritai be kompiuterio bei telefono) tarp 23 ir 11 valandų 2 + kasdien rašau dienoraštį. Mėnesio eigoje žiūriu kas gaunasi ir mokausi nepasiduoti interneto vilionėms.
/ 01 /
Pirma diena, o jau sulaužiau savo taisykles – iš įpročio apie 10 valandą ryto prisėdau prie kompiuterio ir kaipmat nulėkiau feisbukan. Gražu. 3
/ 02 - 05 /
Iššūkis keistai nesudėtingas. Nors erzina, kad rytais tenka palaukti kol galiu prisijungti prie interneto, bet kartu ir džiaugiuosi – trečios dienos rytą laisvo laiko turėjau tiek, kad spėjau pabaigti visus planuotus darbus ir dar paskaityti knygą. O diena net neįpusėjo.
Jei per tolesnes dienas nepastebėsiu milžiniškų trūkumų, šis iššūkis bus turbūt lengviausias (ir naudingiausias) išbandymas šiais metais.
/ 05 - 11 /
Galbūt palaikysi mane sukčiumi, bet rodos sugebėjau įveikti iššūkį itin lengvu būdu. Aš net atsikračiau galimybės prisijungti prie interneto uždraustomis valandomis.
Bet kol kas neišduosiu, kokį metodą naudoju. Dar noriu įsitikinti, kad jis tikrai veikia. Hehe.
/ 12 /
Ryte padariau sau išlygą. Ir įsijungiau internetą penkiolikai minučių. 🙁
/ 13 /
Niekis – vėl viskas tvarkoje.
/ 14 - 15 /
*Nusižiovauja.* Ką? Žiovulys ima ir tave? 4
/ 16 /
O dieve! Sulaužiau iššūkį! 5 Ryte prisijungiau valanda anksčiau, nes prisiminiau, kad turiu mokytis egzaminui, kurį ilgai tempiau.
/ 17 - 20 /
Vėl nuobodu. Iš nuobodulio net šį dienoraštį pamiršau. Neatnaujinau jo jau savaitę. Atsiprašau, dienorašti ir jo skaitytojai!
/ 21 - 30 /
Apsiverksiu, kaip nieko naujo. Rimtai – šitas iššūkis man paprasčiausiai per lengvas. Jį sutriuškinau. 6
Nors ir buvo kelios dienos (akimirkos), kai sulaužydavau savo taisyklę nejungti interneto, bet net ir tie laužymai truko ryškiai trumpiau, nei visas atsisakymo laikas. Tuo labiau – net ir tie sulaužymai įvyko esant ne namie.
O galvojau, kad iššūkis bus sunkesnis.
/ 31 /
Iššūkis baigėsi. Pagaliau. Ne todėl, kad buvo sunku, o todėl, kad lengva. Pernelyg.
...Mano reakcija skaitant šį dienoraštį praėjus 4 metams (2017 metais):
Žinai, kai 2013 metais baigiau šį iššūkį – maniau, kad išgujau įprotį neštis kompiuterį bei telefoną į lovą. Bet ne. Niekados pilnai ir neišmokau vakarais bei rytais nenaudoti išmanių įrenginių.
Labiausiai, turbūt, dėl to, kad niekados neturėjau vientisos miego rutinos, mano miego valandos nuolat kinta...
...Bet gal ir dėl to, kad internete randu tiek daug įdomių dalykų. Gal dėl to, kad dirbu su internetiniais projektais ir pernelyg myliu darboholizmą. Randu darbe pasitenkinimą, o nedirbdamas jaučiu nerimą..? 7
Bet, leisk, pratęsiu su 2013 metų atradimais. Šie vis dar teisūs. Tiesiog nežinau kodėl, bet grįžau prie įpročio naktinėti lovoje.
Jei turi idėjų kaip man įveikti potraukį miego vietoje užsiimti darbų veikla – pasidalink komentaruose, man įdomu! Pabandysiu išsikelti sau kitokį eksperimentą. Man įdomu kokių idėjų turi tu! ☺️
Ką aš išmokau per mėnesį be interneto?
Pirma: Interneto man reikia mažiau, nei maniau.
Maniau, kad be interneto ryšio, draugų, naujienų, muzikos ir visų kitų interneto naudų neišgyvensiu. Tačiau tos kelios papildomos valandos be kompiuterio tik padėdavo geriau išsimiegoti, ramiai pavalgyti ar paprasčiausiai patinginiauti.
Atsijungęs nuo interneto vėl atradau, kad esu žmogus.
O visą parą sėdint informaciniame sraute, tai kartais lengva pamiršti. Pernelyg susitapatini su naujienomis, kitais žmonėmis, emocijomis bei potyriais šviečiančiame stačiakampyje. 8
Antra: Niekas nemirė, kad pusę paros buvau atsijungęs.
Nei aš, nei draugai ar pažįstami. Ir, tiesą sakant, draugai net greičiau už mane priprato, kad vienuoliktą valandą vakaro netikėtai atsijungdavau.
Atnaujinimas: Savo antrojo, mėnesio visiškai be interneto, iššūkio atpasakojime atsakau ir į daugiau dažnų baimių. Pavyzdžiui, ar nepraleisi kažko svarbaus? Ar niekas nesupyks? Ar išvis atsiskirti sveika psichologiškai? Ir panašiai. Plačiau rašau šiam straipsnyje.
Trečia: Suradus būdą paversti iššūkį neišvengiamu, jo išvengti... Eee... Neįmanoma. (Logiška?)
Aš tai turbūt vadinčiau neišvengiamumo principu – jei nori pasiekti tikslą, paprasčiausiai padaryk taip, kad nepasiekti jo būtų sunkiau.
Štai, kažkada sugalvojau atsisakyti cukraus, dedamo į arbatas. Niekada šio cukraus labai nemėgau, tačiau dėdavausi – iš įpročio. Juk visi dedasi, tai kodėl aš ne? Ką padariau, kad nebesidėčiau cukraus į arbatas? Aš daugiau nebeperku cukraus. Namuose jo visiškai neliko!
Panašiai, norėdamas nenaudoti interneto pusę paros, aš taip užsiblokavau savo interneto ryšį, kad kompiuteris ir telefonas – jo nepagautų.
Tai padariau dar penktąją iššūkio dieną, prisijungęs prie savo interneto modemo nustatymų ir pakeitęs blokavimo nustatymus. Tai gali padaryti ir tu, jei tik nori pažaisti. 9
Tačiau jei žaisti nenori, tada rekomenduoju programėlę: Cold Turkey.
Tai turbūt geriausia šiam reikalui skirta aplikacija, kuri padės užblokuoti internetą tarp norimų valandų arba net užblokuoti visą kompiuterį, jei to norisi. 10
Norisi daugiau alternatyvų interneto blokavimui? Šių yra ir daugiau.
Ką nuo šiol darysiu kitaip?
Man šis iššūkis patiko – radau laiko hobiams, rytais galėdavau ilgiau pamiegoti, o kartu ir naktinėjimo atsikračiau – vėliausiai, kada užmigau, buvo 01:40. 11
Todėl darysiu paprastai – iššūkio taisyklių vis dar laikysiuosi. Na, jei labai prireiks, galbūt leisiu sau prisijungti dešimčiai minučių, bet kodėl turėčiau liautis daręs tai, kas pavertė mano gyvenimą geresniu ir malonesniu?
O kaip tau skamba šis iššūkis? Ar pabandysi prisijungti?
Kviečiu ir tave. Tai lengviau, nei atsisakyti interneto visiškai, tačiau ne ką mažiau smagu ir sveika! 12
Tai mažiausiai 1 + 1 valanda. O dažniau ir ilgiau. Per mėnesius susideda!↩
Tų, kurios supa mano miego laiką. Įprastai, dar prieš šį iššūkį, eidavau miegoti vidurnaktį ir keldavausi apie 9:00. Jei nori iššūkį pakartoti, tai nusistatyk savo valandas.↩
Tai nutiks ir tau. Savo priklausomybės ženklus pamatysi jau pirmomis akimirkomis.↩
Taip, žiovulys užkrečiamas. Ir labiausiai tikėtina todėl, kad žiovulys yra socialinis ženklas – padeda suvienodinti bendruomenės nuotaiką, pakviesti vienas kitą poilsiui. Jei skaitant paskutinį sakinį nusižiovavai... Taip, esi labai bendruomeniškas žmogus! 🙂↩
Nesu tikras ir nepamenu – dienoraščio rašymo metu tai buvo sarkazmas ar rimtai.↩
Žinutė iš ateities: Cha, cha, jo...↩
Pats nesuprantu kokius čia jausmus jaučiu.↩
Kiek laiko per parą tu praleidi žiūrint į šviečiančius stačiakampius? Jei neįsivaizduoji – šis straipsnis apie savo laiko prie ekranų stebėjimą tau padės tai įsivertinti.↩
Prireiks šiek tiek žinių gūglinant savo modemo manual knygutę ir tada kompiuterizmo prie nustatymų. Detaliau pasakyti negaliu, nes paprasčiausiai yra per daug skirtingų modemų modelių.↩
Cold Turkey turi dvi versijas – nemokamą (apribotą) ir mokamą (pilna). Aš nusipirkau pilnąją už vos 12 eurų. Tai mano geriausia investicija per paskutinius metus. Nuoširdžiai.↩
Kai skaičiau Christopher Priest knygą „Prestižas“.↩
Nes pagaliau gali sąmoningai patinginiauti.↩
Hey, tikrai buvo malonu skaityti ir ketinu pati priimti šitą iššūkį! 🙂 Manau man lygiai taip pat tai būtų net labai į naudą
Lauksiu tavo žinutės kaip sekėsi! :))
*Velykoms;)
beje, puikus irasas, man labai patinka. bandysiu ir as atsisakyti interneto naktimis:)
Net nežinau kaip ir aš, ir redaktorė tą žodį pražioplinom. Nors dar didžiają raidę tai uždėjom. Ačiū.
Ir sekmės – bus įdomu išgirsti kaip sekėsi! 🙂
Nežinau kaip kitiems, bet kiek aš save pastebėjau, neža laiko dalį kada prisijungi atsitiktinai į FB ar šiaip į internetą naujienų paskaityti ir t.t. iš tikrųjų nieko doro net nepaskaitai ir nepažiūri, tik permeti akim, tarsi kaip įsijungtum tv ir nieko nežiūrėtum tik per kanalus eitum. Kai pagaunu save kad taip darau, greit paimu į rankas knygą paskaityti. Sakoma: kaip atsikratyti blogo įpročio? pakeisti jį kitu – geru. Dabar jau galiu sakyti kad atpratau nuo interneto žiūrinėjimo kiekvieną laisvą minutę, prisijungiu tik 1, max 2 kart dienoje. Kai neblaško toks nepatogus įprotis, išeina normaliai susikaupti ir padirbėti. Ir kažkaip supranti kad nieko neatsitiks jei nepamatysi kas ką naujo papostino į fb, o pamenu atrodė anskčiau jog reikia būtinai užeiti pažiūrėti kas ką rašo, kad tik nepraleistum kokios įdomios naujienos. Kaip manija kokia 🙂
Ankščiau vaikščiodavau į tualetą su telefonu. Na, kaip tas tipinis feisbuko gyventojas. Dabar sėdžiu juose su knyga ir knygas kemšu – per metus mažiausiai 10 vien kakodamas perskaitau! 😀 Tai taip, teisybę sakai, Nerijau!
Danieliau, man labai patinka, kad tu bendrauji su savo straipsnių skaitytojais komentaruose 🙂 FAINAI!
<3
Aš tai nesumokėjau už internetą ir po to routeris sugedo, tai tiesiog ėjau skaityt knygas ir užsiimti kitais dalykais, aplankiau gimines. Buvo apie dvi savaitės.
Dabar va gyvenu be mobilaus telefono, jau mėnesis. Susisiekiu su žmonėmis epaštu ar skype, jei jiems reikia.
Jaučiuosi laimingesnis, ir dabar tikrai nežadu turėti telefono, jei kam reikės tai paskambins mamai ar broliui ir mane pasikvies. Gyvenau juk taip ankščiau, kažkada buvo laikotarpis kai neturėjau kompiuterio, televizoriaus, radijos – tai užsiimdavau kažkuo kitu. Technologija nutolina nuo gyvenimo, nes laikui bėgant gyvenimą žiūri per televizoriaus ekraną arba per kompo ekraną, o ypač jei darbo neturi, pinigų neturi ir šiaip neturi nieko prarast – tai gali daryt ką nori, bet labai abejoju, kad eisi į lauką, kai draugai visi prie kompų prilipę ir eina tik tuomet, kai reik išgert.
Vienam tai jau atsibodo po miestą dviračiu važinėt, nes beveik visus užkampius išvažinėjęs.
Kompiuterį naudoju rašymui, muzikos klausimui ir anglų ar rusų kalbos mokymuisi žiūrėdamas kokį filmą ar gameplay, čia nesvarbu.
Galėčiau aišku rašyt su spausdinimo mašinėle, bet kad labai daug darbo ir guli viskas po lova, nes leidėjas nenori leist – tai lengviau į internetą pakabint.
O vėliau po tų savaičių be interneto įpročiai vis tiek grįžo atgal? Ar pasiliko ir mažiau dabar sėdi prie jo?
Ir kai jėga, reiks man irgi išbandyt be telefono. Pagalvojus tiek jį ir tenaudoju – smsais pasirašinėt ir kartais paskaitose feisbuką panaršyt… :))
Beje, Geocaching ( https://www.geocaching.com/play ) esi girdėjęs? Irgi smagu po miestą(-us) bastantis!
Negirdėjau, aš esu toks kitoks žmogus, tai man tokie dalykai nepatinka.
Aš nebandau savęs suvaržyti internetu, jei reikia, tai ir sėdžiu – stengiuosi, kažkaip save realizuoti
Heey, nusprendžiau mėnesį pagyventi be FB ir jau 2 savaites nesulaužiau pažado sau 🙂 pirmą dieną jautiesi kaip alkoholikas, negavęs alaus, ar narkomanas dozės. Dabar viskas puiku, tikrai turiu žymiai daugiau laiko kitiems dalykams. Gal pabandyt ir toliau taip.. ;D
Super, Diana! Šaunuolė!
Aš pastebėjau, kad turiu tokį įprotį rytais, dar gulint lovoje, budinantis ir geriant kavą, praskrolinti FB, o galėčiau tas 10-30 min paskirti mankštai, kuriai po to nebelieka laiko.
Tai štai! Skatinu pradėt stebėt ir ribot: https://debesyla.lt/laikas-internete/
aš dar prieš atrasdama šį straipsnį kažkokiu būdu išsiugdžiau įprotį nelįst į internetą vos praplėšus akis, ir prieš kelias savaites tą patį pradėjau daryti ir prieš miegą. tai viską susumavus, internetą išjungiu apie 22-23 valandą ir neįjungiu iki kitos dienos popietės, nebent prie pusryčių paskaitau kokias rašliavas ar žiūriu YouTube (šio įpročio atsikratyti net nemėginsiu – jis man žalos nedaro). tad tikrai pastebėjau didžiulę naudą ir pritariu Tau – interneto mums visiems reikia mažiau, nei galvojame. :)))