Lietuvoje be pažinčių esi niekas. O pažintis užmegzti – beveik neįmanoma, nes viskas tik per gimines... Ar bent taip teigia kai kurie žmonės.
Šios savaitės pašnekovui Antanui šie žodžiai įsiminė. Jis nusprendė patikrinti – ar įmanoma pradėti pažintis tiesiog gatvėje?
Ir taip, šio iššūkio veiksmas vyksta Lietuvoje.
Antanas Bernatonis yra 17-metis moksleivis, kuris nežino, ar studijuos, tačiau ruošiasi sukurti savo verslą bei nuveikti kažką beprotiško ir savo veiksmais įkvėpti savo bendraamžius.
Paklausykime, ką jis papasakos apie savo iššūkį.
👋 Labas, Antanai. Kas tu?
Esu Antanas Bernatonis, jaunas, laimingas, savimi pasitikintis žmogus. Gimiau Austrijoje, tikriausiai todėl labai mėgstu kalnus. O kalnai simbolizuoja nuotykius, tad jų mano gyvenime taip pat netrūksta.
Man patinka įvairūs iššūkiai, nemėgstu sėdėti vietoje, todėl nuolatos dalyvauju įvairiuose renginiuose, parodose ir kitur. Šiuo metu dirbu su saulės energetika Saulėtekio slėnyje.
👋 Kokio iššūkio ėmeisi?
Iššūkį išsikėliau tokį: 3 mėnesius iš eilės, kiekvieną savaitę susipažinti bent su 3 žmonėmis. Taisyklės: pažintis užskaityta, jeigu aš pirmas prieinu, užkalbinu žmogų ir gaunu jo kontaktus.
Buvau pasiryžęs, jeigu tai įvykdau – kiekvieną savaitę save apdovanoju kokiu nors skanėstu. Jeigu ne – jokių skanumynų ir sekančią savaitę turiu ieškoti dvigubai daugiau pažinčių.
👋 O kodėl pasirinkai šį iššūkį?
Šis iššūkis duoda daug naudos: galiu išeiti iš komforto zonos ir nebūti užsidaręs savo mažame patogiame pasaulėlyje, turiu dalyvauti, perlipti per save. Taip pat išmokstama užmegzti pokalbį, klausytis žmonių, o patekus į nemalonias situacijas – suktis iš jų ir improvizuoti.
Pačios pažintys taip pat nuostabu. Kai kurie verkia, kad jei nori ką nors pasiekti ar susirasti darbą – tai tik per pažįstamus...
...Kol kiti verkia – galima tuo naudotis, nes kuo daugiau pažinčių, tuo daugiau galimybių atsiveria skirtingose srityse ir tu gali rinktis, kurią toliau plėtoti.
Patys žmonės taip pat labai skirtingi, todėl įgauni naujų patirčių, naujų žinių iš skirtingų sričių ekspertų. Išmoksti laviruoti temomis, kad pašnekovui būtų įdomu, pradedi atpažinti pasikartojančius asmenybių bruožus.
Kai priėjęs nepažįstamas tave užkalbina, kiekvienas reaguoja skirtingai, bet kai kurie dalykai kartojasi. Atpažįsti tuos dalykus ir naudojiesi, kad atsirastų abipusis pasitikėjimas ir būtų malonu bendrauti.
👋 Ar buvo sunku?
Kai pradėjau vykdyti iššūkį, žinoma, buvo sunkoka. Be priežasties prieiti prie žmogaus atrodė baisu, keista, nežinojau, kaip jis gali sureaguoti. Ir šiaip, jaučiau diskomfortą. Todėl pasąmonė pradėjo ieškoti pasiteisinimų, kodėl to nedaryti, tad jau antrą savaitę neradau 3 pažinčių.
Galvojau, galbūt nutraukti iššūkį, bet tuomet suėmiau save į rankas ir pasakiau, kad pabaigsiu iki galo.
Pradėjau kalbėti, pradėjau eiti ir pamačiau, jog dauguma žmonių yra geri ir mielai pradeda bendrauti. Įsidrąsinau, pajutau malonumą ir pradėjau megzti pažintis kur tik galiu.
Teko susipažinti su labai įvairiais žmonėmis: pradedant verslininkais kavinėse ir seminaruose, baigiant pedofilu autobuse, kuris vėliau persekiojo mane virtualioje erdvėje kelis mėnesius.
Ir taip po 3 su trupučiu mėnesio buvau susipažinęs su 134 žmonėmis.
👋 Kas labiausiai trukdė?
Labiausiai tikslo siekti trukdė smegenys. Kuo daugiau galvodavau, ar prieiti, tuo baisiau darydavosi. Vėliau supratau, kad reikia veikti ne galvojant, o improvizuojant, ir kliūtis iš dalies pasitraukė į šoną.
Po pirmosios iššūkio savaitės užrašuose pasižymėjau, kodėl ėmiausi šio iššūkio. Kai pasidarydavo sunku ir jau norėdavau jį mesti – atsiversdavau užrašus, perskaitydavau, kodėl turiu jį užbaigti, ir tęsdavau toliau. Taip darau su dauguma iššūkių – labai padeda.
👋 Ką naujo išmokai?
Iššūkio metu supratau, jog visi žmonės yra nusiteikę draugiškai. Niekas tau nelinki blogo, juk ir patiems malonu, kai prieina besišypsantis žmogus ir užkalbina.
Taip pat įsitikinau, jog pažintys yra labai svarbios: galime daug išmokti, atsiveria daugiau galimybių. Ir šiaip smagu einant miestu susitikti ir pasikalbėti.
Kartais vis dar norisi neprieiti prie žmogaus, pasėdėti savo komforto zonoje, bet jau pradėjus, daug lengviau ir prieiti, ir užkalbinti. Pats geriau jautiesi, kai supranti, kad užmezgei dar vieną nuostabią pažintį, kuri gali pakeisti tavo gyvenimą.
👋 Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų aplenkti tave?
Jei kas nors sugalvos kartoti iššūkį, patariu kelti kartelę aukštyn: ne trys žmonės per savaitę, o kiekvieną dieną po naują pažintį.
Taip pat, štai vienas praktinis patarimas: priėjus prie žmogaus, geriausia pokalbį pradėti komplimentu, pavyzdžiui, vyrui pasakyti „Dėvite nuostabų švarką! Kur galėčiau tokį įsigyti?“.
Taip žmogus iškart bus geriau nusiteikęs jūsų atžvilgiu. Tiesa, tik svarbu būti nuoširdžiam.
👋 Ačiū, Antanai!
Matai, o aš taip ir maniau, kad Lietuvoje irgi nesunku susipažinti su žmonėmis tiesiog gatvėje! Jei šių pažinčių trokšti!
Šį iššūkį vėliau pakartojau ir aš: Čekijoje bandžiau susipažinti su 100 naujų žmonių per vieną mėnesį. Tikiu, kad panašų iššūkį gali išsikelti ir tu! Ką jei bent vienam nepažįstamam žmogui per savaitę pasakyti komplimentą?
(Nes kaip gi kitaip išmoksi bendrauti? Mmm?)
Sveikas, Antanai, man labai įdomu ar tu toliau palaikai tuos santykius su naujais pažįstamais?
Sveikas, Tomai! Žinai, laiko resursai yra labai riboti, tad su visais tikrai nelabai pavyksta išlaikyti santykius artimus. Bet visuomet labai smagu susitikti kavos ir pasikalbėti su žmonėmis, netapusiais gerais draugais, bet kurie nori kartkartėmis susitikti ir smagiai (kartais net turiningai! :D) praleisti vakarą 🙂
Sveikas Antanai, o ką daryt tokiu atvėju, kai esu introvertikas (mėgstu bendraut su žmonėmis, bet labiau jų klausau, o ne kalbu)? Galiu užkabint žmogų gatvėje, bet po to negaliu palaikyti to kontakto, bendravimo, o ypač jei tas užkabintas žmogus irgi introvertikas ir nekalba per daug. Gal turi kokių patarimu introvertikams? 🙂
Nežinau ką atsakys Antanas, bet štai kaip aš su tuo susitvarkau: Aš tiesiog kalbuosi apie tai, ką noriu. Ir viskas. Atrodytų išties, kad ką – ką čia bobutė laisvės alėjoje ant suolelio pasakys įdomaus apie žmonių psichologiją, tačiau op – pasirodo turi ką.
Na, arba kartais neturi. Bet nieko tokio – pasaulis negriūna, nes tai juk visgi tik pokalbiai. Tik bendravimas. Tik minčių dalinimasis.
Kalbant tai, kas tau įdomu ar smagu tau nebereikia galvoti, kaip palaikyti pokalbį, nes klausimai patys kils. 🙂
Nors, aišku, galbūt mano patarimas nėra pats geriausias visai pradinukui. Savo straipsnyje apie tai, kaip pats mokiausi susipažinti su žmonėmis galėčiau papasakoti tą dalį išsamiau. 🙂
Sveikas, Linai!
Žinai, yra sakoma, kad geriausias pašnekovas tas, kuris geba išklausyti, tad esi teisingame kelyje ;).
Patarimų galiu duoti, bet kiekvienas žmogus atranda sau geriausią būdą ir metodą, kaip palaikyti tą ryšį. Galbūt, jei tau nepavyko išlaikyti bendravimo, to ir nereikėjo? O jei jauti, kad nori su kuo nors palaikyti ryšį ilgiau – tiesiog imk, ir padaryk tai. Pradėk kalbėti apie tai, kas aktualu tau, galbūt pašnekovui tai bus taip pat įdomu, o iš to kils diskusija. Jei, kaip sakai, nebijai susipažinti, gavai kontaktą, norėtum vėl susitikti, bet jauti diskomfortą vėl kviesdamas, arba iš anksto esi nusistatęs, kad bendrauti bus sunku – tiesiog pasistenk negalvoti apie tai. Paklausk pats savęs ,,Tomai, kas gali nutikti blogiausio? Visiškas fail, absoliuti nelaimė, jei tu imsi ir pasiūlysi tam žmogui išgerti kavos?” Ir tuomet paklausk savęs kito klausimo ,,O kas gali atsitikti geriausio? Jeigu mūsų šis atsitiktinis susitikimas taps nuostabia draugystės istorija? Kas dar nuostabaus gali nutikti?”. Pamatysi, gėrio lūkesčiai kelis kart viršys nelaimės versiją, ir tai įkvėps tave 😉
Didelis ačiū Jums už atsakymus 🙂 Geri patarimai tiek ir Tavo Antanai, tiek ir Tavo Danieliau 🙂
Naujos pažintys, here I come!
Man kaip visada labai patiko straipsnis, ..tikrai , kokia gera savitvardos, valios ugdymo ir prasmės ieškojimo mokykla…
Labai smagus straipsnis. Gal man irgi pabandyti…
Pirmyn! Tu viena jauniausių Debesylos skaitytojų esi, tai įdomu kaip tau eisis, interviu gal irgi verta bus! 🙂
Kadangi pačiai trūksta pasitikėjimo savimi ir drąsos tokiems žygdarbiams, žaviuosi tokiomis asmenybėmis kaip Antanas. Šaunuolis! 😉 Na o man praverstų patarimai, kaip išmokti bendrauti, tad su nekantrumu, Danieliau, lauksiu Tavo straipsnio. 🙂
Smagus ir mielas straipsnis / interviu 😉 Sveikinimai su įgyvendintu, be kita ko, šauniu iššūkiu!
Bet šiandien pasigalandau dantis, tai pasikandžiosiu. Man asmeniškai klausimams pateikti atsakymai atrodo truputį vienodi. Kažkaip trūksta gilumo visame kame. Nes atrodo dalinasi žmogus, bet esama „trūkstamos teksto dalies”. 🙂 Tiesiog norėtųsi daugiau detalumo. Tas pats tonas ir komentaruose skamba 🙁 „Galiu duoti patarimų, bet kiekvieno atvejis skirtingas” ir tada pasisuka kalba apie hipotezes. Daugiau gerosios praktikos patarimų ( !!!) 🙂
Nenoriu skambėti per daug piktai, nes viskas tvarkoj. Tai giliai širdin neimkit, čia tik nuomonė / pastaba 🙂
Monika, tu esi tas žmogus kritikuoja… Ir kuris moka kritikuoti! 🙂
Ačiū, Monika!
Na, galime mes parodyti kelią, kuri tinkamas mums. Galime pasidalnti metodais, bet jei taip padarysime – tai bus tik trumpalaikis įkvėpimas žmogui. Žinai, yra sakoma, kad keistis lengva, bet išlaikyti pokyčius sudėtiga. O, kad išlaikytų pokyčius žmogus turi atrasti sąvajį metodą, kuris tinkamiausias jam. Tuomet ir ilgalaikės perspektyvos įkvėpimas bus, o ne vienos dienos ir žmogaus nereikės motyvuoti papildomai, nes pats pajaus malonumą ;). Žinoma, kitą kartą pasistengsiu konkrečiau kalbėti 🙂
Visada galvoji, kad čia aš vienas toks nedrąsus ir visada laužai savo ragus ir šarvus 🙂 smagu išgirsti, kad esi ne vienas.Pačios geriausios istorijos išgirsti kaip žmogus, kuriam viskas nebuvo paklota po kojom savo nagais ir ambicijomis pasiekia kažką nerealaus 🙂 tokios istorijos labiausiai įkvepia pačiam keistis. Ačiū ačiū ačiū už straipsnį!
Man, Antanai, labai smalsu sužinoti kokie tie, tai stebuklingai save motyvuojantys žodžiai, sakiniai buvo užrašyti tavo užrašų knygelėje. 🙂 Pati t.p. labai mėgstu bendraujančius žmones, kurie dalinasi savo patirtimis, įspūdžiais, nuotaikom ir t.t., bet … paskutiniu metu man trūksta laiko skirti dėmesio savo senai pažįstamiems draugams… paskambinti kitam Lietuvos krašte gyvenančiai mamai… bendravimą su vaikais iškeičiu į vertingos knygos skaitymą… Many jau seniai įsėdus ta žinia „tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susidraugauji”… bet aš tikrai nieko prieš už naujas pažintis 🙂 Dėkui už pasidalintą patirtį 🙂
Labas Edita,
Na, su motyvacija iš tiesų yra kaip su kiauru ratu – pripūti, pavažiuoji kurį laiką, ir vėl reikia pūsti. Nebuvo ten ,,stebuklingų” žodžių kaip ,,tu gali”, ,,kiekviena diena yra nauja pradžia” ir kiti bla bla bla. Geriausias motyvatorius yra galutinis TIKSLAS ir PRIEŽASTYS, kodėl nori pabaigti tai, ką darai. Todėl ir užsirašiau, KODĖL noriu baigti iššūkį, ir kai tik prigesdavau – tai ir būdavo geriausia motyvacija 😉
Puiki idėja! Aš irgi visu 100% už naujas pažintis! Ir tai jau ne kartą išmėginau (aišku neužsibrėžiau jokių iššūkių, nesudariau griežto plano ir nekalbinau visų iš eilės – žmones aš atsirenku – renkuosi įdomiai atrodančius, dažniausiai neformalus, nes būtent su jais randu bendrą ryšį, o viena mano išsirinkta mergina tapo man pačia svarbiausia drauge).
Ir, naudodamasi proga, siūlau visiems skaitantiems ir norintiems pažindintis…savo draugiją.! Pažindinamės? ;] Galim smsint pradžioje, nes tai mėgstu :} 862904943
As irgi is tu zmoniu, kurie ne taip lengvai iseina is savo komforto zonos, juk reikia iveikti didziausia kliuti – nugalet SAVE!!! bet gal delto zmones ir lieka savam pasaulely, nes taip saugiausia, nes galu gale niekas negales taves atstumt, ar sukritikuot, niekam neuzkliusi ir visiems busi neutralus zmogelis:) As irgi visada uz naujas pazintis. Tai nebutinai turi rituliotis i didele draugyste, kiek tikru draugu mes turime? Nauja pazintis mums tiesiog gali atnest nauju spalvu kasdienybej, bent jau as pasisemiu labai daug geru ideju ir pazityvumo is zmoniu, is kuriu to gal net nesitiki..:) Dekui uz straispni!:)