Vienų žmonių gyvenimas lyg šventė, lyg žydėjimas vyšnių. Antrųjų – …
Kur dingo antrųjų dienos? Tai tu man ir pasakyk, nes pas šiuos žmones jos ateina, pabūna ir nesutiktos išeina. Mokykla, darbai, šeima, dar kažkas… Tik triukšmas.
Kai pirmieji, užtat, dienas išnaudoja:
- Besimėgaudami;
- Ir statydami pilis.
Jie neliūdi, kad vėl atėjo pirmadienis ar taip greitai prabėgo gimtadienis. Jie mėgaujasi kasdienybe ir jos potyriais… Kaip kokie milijonieriai! Nesijaudina dėl niekų ir išvis – pozityviai, sąmoningai tinginiauja.
Tuo pat metu jie išnaudoja laiką. Skiria jį ne smėliui (ar atminimų pelenams) žarstyti, o tvirtoms pilims ir imperijoms statyti. Kaip manai, kodėl piramidės stovi taip ilgai? Ogi todėl, kad jos tvirtesnės nei Rodo kolosas! 1
…O antrieji…
Ai, pabaigsiu rašyti kitą dieną. Man ką tik atėjo pranešimas apie kažką naujo feisbuke. Ką aš čia išvis norėjau daryti?
…Kas skiria įsiminimą ir pamiršimą?
Yra priežastis, kodėl pirmiesiems taip gerai sekasi dirbti prasmingus darbus, keisti pasaulį į pozityvesnį ir kodėl jie tokie laimingi, kad ir kur būtų.
Jie atsimena, jog mirs.
Ar kada galvojai apie mirtį?
Čia toks klausimas, į kurį, paklaustas gatvėje, turbūt atsakytum: „Oi ne, aš ne koks savižudis!” Bet turbūt kiekvieną mūsų kartais patraukia mintys apie gyvenimo prasmę. 2 Apie gyvenimą, ką per jį esame pasiekę, neišvengiamą senatvę ir taip toliau.
…Bet ar dažnai mirtį prisimeni?
Ką? Baisu? Kažkaip kvaila? Negatyvu ir nemalonu?
Tai būtent todėl tau apie mirtį ir reikėtų galvoti dažniau.
Tiek dienų, mėnesių ir metų bėgai nuo šio neišvengiamo gyvenimo etapo. Tavo senelių, gyvūnėlių, draugų ar tėvų mirtys primindavo, tačiau vis tiek nesiklausei…
…Ir dabar stebiesi, kad nesupranti savęs?
Mirtis atskleidžia, kas tavyje geriausia.
Kartais, tiesa, ir blogiausia – kai kurie psichopatai tai prisiminę pradeda grobti dar daugiau valdžios arba siekia paversti savo vaikus idealiais šokėjais, dainininkais ar panašiais žaislais.
Bet dažnai geriausia – pasiryžimą žengti sveikesnio gyvenimo link , atkurti santykius su giminaičiais, įkvėpimą išpildyti tą seną svajonę ar sukurti tai, kas įkvėps kitus.
Aš, pavyzdžiui, kiekvieną dieną sau primenu apie mirtį.
Savo kambaryje turiu plakatą, kuriame 52-juose stulpeliuose ir 80-tyje eilučių išdėstyti kvadračiukai. Savaitės, kurias praleisiu iki savo pabaigos. Taip pat apačioje turiu smagią kaukolės formos kaukę.
Mano draugas Simas Balčiūnas irgi kasdien sau primena mirtį. Beveik kaskart, kai prausiasi duše, plaunasi rankas ar rytais rengiasi! Jis ant rankos išsitatuiravo 130 skrituliukų – po vieną visiems šimtui trisdešimt gyvenimo metų. 3
Ir tu gali prisijungti prie mūsų.
Tavo gyvenimą primenantis plakatas.
Plakatas, kuriame sužymėtos savaitės iki mirties, išties labiau primena ne tai, kad viskas išnyks. Tai primena, kad tu dar gyveni – turi progą padaryti tai, ko seniai troškai.
Tik atsimindamas, kad dar spinduliuoji Či ir kitokią gyvybinę energiją, galėsi iš dienų išspausti didžiausią pasimėgavimą ir prasmę!
Štai tavo plakatas!
Atsisiųsk plakatą pdf formatu!
- Plakatą sukūrė debesylietė Eglė Uleckienė (fb). Ačiū jai!
Jį gali atsispausdinti bet kokiu dydžiu nuo A4 iki A0. 4 Didesniojo kvadračiukuose galėsi įrašyti, ką per savaitę patyrei. Mažesniojo – kvadračiukus nuspalvoti ar užbraukti.
Juk niekas kitas geriau neparodo, kur yra barškuolės galva, nei jos barškanti uodega. Mūsų atveju – sena draugė Mirtis.
Tai plakatas tavo namų sienai.
Nereikia jo kabinti labai matomoje vietoje – užtenka tiesiog sienos. Kad ir koridoriuje. Nereikia ir labai rodyti svečiams – svarbu, kad tu žinotum: tavo laikas bėga.
Pasikabink jį ant sienos ir pasimėgauk. Pasimėgauk tuo, ką patyrei, ir tuo, kad gyveni! Atmink mirtį ir prisidėk prie manęs.
P.S. Už idėją ačiū mano vienam mėgstamiausių autorių Tim Urban. Jis papasakos, ką dar galima su tokiu plakatu nuveikti (ir čia jau bus kelionių į tavo praeitį!).
Vienas pasaulio stebuklų, sugriuvusių per žemės drebėjimą. Manau, tai visai graži metafora – dideli turtai ir išvaizda, kurių reikėjo skulptūrai statyti, neišgelbėjo, kai paprastesnės piramidės stovi dar dabar.↩
Tai turbūt nekenčiamiausias filosofų klausimas. Arba mėgstamiausias.↩
Jis turi didesnį tikslą nei aš – trokšta, padedamas šiuolaikinių technologijų, peržengti tą šimto metų ribą. Pažiūrėsime, kaip jam seksis ir linkiu sėkmės!↩
Aš spausdinau A1 formatu studentiškoje spaustuvėje netoli KTU. Rinkausi paprastą brėžinių spausdintuvą ir popierių; kainavo apie 4 eurus. Kvadratėliuose turiu vietos keliems žodžiams.↩