Kaip įgyti Džedajaus lygio antgamtinę stiprybę ir pasitikėjimą savimi?

Debesyliečių istorijos

Sveiki, mano vardas Gabrielius. Tai yra papildymas seniai mano parašyto įrašo apie pasitikėjimą savimi. Praėjo daug laiko ir nusprendžiau sukurti antrą dalį.

Pirmas įrašas buvo daugiau moksliniai faktai, kuriais remiantis mes galime auginti pasitikėjimą savimi, tačiau teoriniai metodai dažnai nebūna patys veiksmingiausi… Kartais jie būna per sudėtingi, taip pat mokslas negali paaiškinti tam tikrų gyvenimo aspektų, ypač sutelktų aplink  protinius / psichologinius / dvasinius dalykus – bet kokios paranormalių reiškinių temos mokslui kol kas yra tabu…

Šiandienos įrašas bus apie pasitikėjimą savimi. Tačiau šiek tiek kitokį, nei įprasta manyti.

Jis bus apie tavo vidinę stiprybę. Tai nėra pasitikėjimas bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ar užkalbinti priešingos lyties atstovę gatvėje – tai bus tas jausmas, kad tu esi stiprus ir pajėgus pajudinti kalnus. Ir nors raumenys bei sportas padeda šį jausmą susikurti, jis ne visada tiesiogiai susijęs su atletiškumu.

Kas yra stiprybė?

Kodėl vienas žmogus savyje turi stiprybės, o kitas ne? Kodėl vienas žmogus yra įpratęs kovoti ir pastovėti už save, o kitas nuleidžia rankas? Visa tai priklauso nuo mūsų pamatinių pasąmoningų įsitikinimų apie pasaulį. Įsitikinimas tai yra tai, kas mums atrodo kaip neginčijama tiesa apie pasaulį. Paprastai pamatiniai įsitikinimai apie pasaulį susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir vėliau paaugus asmenybei ant viršaus uždedami nauji sluoksniai įsitikinimų, kurie patvirtina pamatinius.

Dažnai žmonės, besidomintys saviugda, randa informaciją, kaip dirbti su paviršiniu asmenybės sluoksniu, kuris, kaip žinia, yra lyg kosmetinė plėvelė, dengianti sielos esmę, ir pokyčiai, padaryti šiame lygyje, atneša mažai naudos. Todėl tikras dvasinis darbas turi prasidėti nuo pamatinių įsitikinimų analizavimo ir restruktūrizavimo.

Kaip susiformuoja įsitikinimai?

Tarkim, žmogus užaugo šeimoje, kur vyko nuolatiniai pykčiai. Būdamas vaikas, jis buvo nuolat tėvų engiamas ir kaltinamas dėl to, kad yra blogas, niekam tikęs, nieko nesugebantis ir taip toliau…

Vaiko smegenyse dar nėra išlavintas neokorteksas, kuris atsakingas už gebėjimą racionalizuoti ir paaiškinti gyvenimą (tai, ką sugeba suaugęs žmogus). Taigi vaikas negali sau paaiškinti, kad jis nėra kaltas dėl to, kad tėvai ant jo „išsilieja“. Jis viską priima asmeniškai, o tėvų žodžiai tampa nenuginčijama tiesa. Psichologai tai vadina emociniu apleidimu. 1 Vaikas tampa neapykantos sugėrimo kempine. O dar blogiau yra tai, kad jis išugdo įsitikinimą, jog jis nėra vertas meilės. Vaikas savyje masto taip: „kadangi tėvai manęs nemyli, turbūt aš nesu to vertas. Turbūt esu blogas vaikas“. Beveik neįmanoma tokiomis sąlygomis užaugti su sveiku pasitikėjimu savimi ir sveika psichika. Įprastai žmogus, kilęs iš tokios šeimos, ir suaugęs bus be galo uždaras, linkęs į depresiją, nepasitikės kitais, jam bus sunku palaikyti santykius, greičiausiai jam bus sunku net apkabinti kitą žmogų ilgesniam laikui. Taip pat jis matys pasaulį per daug negatyviai, lyg pro akinius, persmelktus pesimizmo. Jis matys minusus, kur yra pliusai, bus skeptiškas ir nepatiklus, tikėsis, kad visi žmonės yra linkę jį išnaudoti ir apgauti. 2

Negana to, jeigu sukurs šeimą, didelė tikimybė, kad nedirbęs su savimi toks žmogus, pats to nesuvokdamas, perduos savo įsitikinimus naujai kartai. Yra netgi kontroversiškų teorijų, kad traumos gali būti perduodami per genus. 3

Kaip transformuoti negatyvius įsitikinimus?

Įdomu tai, kad žmogus, patyręs psichologines traumas, nebūtinai žino, kad jas turi, nes viskas vyko seniai – o vaikystė ir yra paslėpta pasąmonėje. Iš dabartinės perspektyvos žmogui gali atrodyti, kad nieko blogo neįvyko. Žinoma, jeigu traumos stiprios, jis tikrai vienaip ar kitaip nujaus, kad kažkas ne taip. Bet dažnai traumos nėra tokios akivaizdžios – tai gali būti menkniekiai, kurie tavo vidiniam vaikui atrodė kaip pasaulio pabaiga.

Norint išsigydyti praeities žaizdas ir įgyti pasitikėjimo savimi, reikia padirbėti su savo praeitimi. Esmė yra suprasti, koks jausmas ir kokia mintis / įsitikinimas kada susiformavo. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad aš esu nevykėlis. Įeikime į meditatyvią tylą ir paprašykime mūsų pasąmonės parodyti, kada šis įsitikinimas pirmą kartą susiformavo, kur mes jo išmokome. Šį pratimą daug lengviau daryti, jeigu šalia yra terapeutas, kuris savo balsu gali jus vesti per jūsų pačių pasąmonės klodus, bet kadangi tokios prabangos šiuo metu neturime, aš tiesiog parašysiu, kaip visa tai atrodo, raštu. Kai pamatome vaizdinį iš prisiminimų, neskubėkime, suvirškinkime pilnai, kas įvyko. Iš pradžių mus užgrius nemalonių jausmų šleifas – mums reikia ne bėgti nuo jų, o pilnai išjausti tai, kas vyksta. Norint transformuoti įsitikinimus, mes turime paklausti savęs, ko dar mus moko ši situacija. Dabar mes galime į ją žiūrėti visai kitu kampu, nes jau esame suaugęs žmogus, mes galim įžvelgti daug objektyvesnį vaizdą ir išsivaduoti nuo visų negatyvių įsitikinimų, kuriuos suformavome vaikystėje. Taip vieną po kito mes galime keisti senus įsitikinimus į naujus. Žinoma, jeigu traumos yra stiprios, pačiam jų išsigydyti beveik neįmanoma (aišku, viskas yra įmanoma, bet pačiam tai padaryti labai sunku) – reikia palaikymo ir gero terapeuto pagalbos.

Įsitikinimo galia

Kai išsigydėme savo praeitį, mūsų laukia naujas iššūkis – ateitis, kuri gali kelti dar didesnių problemų nei praeities traumos. Įsitikinimai per dieną nepasikeičia – žaizdoms užgyti reikia laiko. Tačiau ateitis, naujovės bei gyvenimo nenuspėjamumas mums gali kelti nerimą ir baimę, kad visa tai, kas įvyko praeityje, gali kartotis. Arba dar blogiau – kad tas senas negatyvus įsitikinimas vis dėlto yra tiesa, nors ir suvokiam, kad jam nėra pagrįstos racionalios priežasties. Mes tiesiog taip ilgai su juo gyvenome, kad išsiskirti gali būti sunkiau, nei atrodo… Tokioje situacijoje pozityvus, racionalus požiūris ir laikas yra geriausi draugai.

Taigi, kaip kurti naujus įsitikinimus? Esmė tame, kad įsitikinimas galiausiai yra tai, kuo tu tiki kaip tiesa. Tu gali tikėti įsitikinimais taip karštligiškai, kad jie taps tiesa, net jeigu ir neturi objektyvaus pagrindo. Čia yra proto galia. Kuo tu tiki, tai ir gauni. Jeigu žmogus suvoktų šią tiesą, jam atsivertų didžiulė kūrybinė proto galimybių oazė. Galiausiai kiekviena tavo emocinė būsena irgi kyla iš proto tikėjimo viena ar kita koncepcija, visa tavo pasaulėžiūra taip pat kyla iš ten pat. Pačiame giliausiame lygyje tavo tikėjimas suformuoja jausmines sąmonės būsenas, kuriose gyveni. Aš tai vadinu mentaline matrica – perspektyva, iš kurios tu matai pasaulį. Paklausius šių žodžių gali susidaryti įspūdis, kad viskas yra subjektyvu, nes priklauso nuo mūsų tikėjimo. Tačiau tai yra tik pusė atsakymo.

Proto poliškumas, arba Įmagnetinimas

Pradėjęs tyrinėti, kaip tikėjimas, troškimai, įsitikinimai, požiūris, vertybės, filosofija keičia sąmonės būseną, anksčiau ar vėliau žmogus prieis prie to, kad būsenas galima sugrupuoti. Jos gali būti lengvos arba sunkios, švelnios arba grubios, šviesos arba tamsios, altruistinės arba egoistinės ir t.t… Tai mes vadiname poliškumu arba mentaliniu įmagnetinimu. Tuoj paaiškinsiu, kas tai yra. Protas, kaip ir metalas, gali įgyti tam tikrą poliškumą – tuomet jis pradeda traukti į save atitinkamą polių. Kitaip tariant, mes pradedame pritraukti į savo gyvenimą tai, kuo mes tikime. Anksčiau išvardintos būsenos yra tam tikri proto poliai, kuriuose gyvena mūsų siela. Kuo labiau mes poliarizuojame savo protą į vieną ar kitą pusę, tuo daugiau galios mes jaučiame. Iš esmės poliškumas yra tarp noro daryti gera kitiems (gėris) ir noro daryti gera tik sau, išnaudojant kitus savo naudai (blogis). Tikiu, kad esate patys patyrę, kad kai esate laimės būsenoje, kai norite dalintis meile, žmonės jums šypsosi be priežasties, įvyksta sinchroniški sutapimai, kai apie ką nors pagalvojate ir žmogus jums paskambina ir panašiai… Visi esame patyrę šiuos dalykus. Galiausiai netgi keli moksliniai eksperimentai rodo, kad žmogaus protas gali paveikti realybę. 1993 metais vyko Vašingtono meditacijos eksperimentas, kuriame susirinko 4000 dalyvių. 27 žmonės, tarp kurių buvo policininkai, sociologai ir kiti specialistai, prižiūrėjo eksperimentą. Per 2 mėnesius jiems pavyko sumažinti nusikaltimų skaičių 23%. Eksperimentui pasibaigus nusikaltimų mastas sugrįžo į tą patį tašką. Statistinė tokių įvykių tikimybė buvo 1 iš 500 milijonų. Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų protas gali paveikti išorinę realybę. Klausimas tik, kokiame poliuje mes esame „įmagnetinę“ savo sąmonę.

Aukščiausio lygio stiprybė ateina iš Kūrėjo

Čia turbūt kontroversiškiausia pastraipa visame rašinyje. Bet didžiausia galia ir stiprybė ateina tada, kai žmogus pajaučia Dievą savo gyvenime. Dievas šiuo atveju yra subtiliausia ir švelniausia emocinė energija, kuri supa mus. Visa visata yra vienas gigantiškas UNIVERSALUSIS PROTAS. Kadangi viskas yra PROTAS-SĄMONĖ, mes galime paveikti savo proto-sąmonės galia aplinką. Tačiau kas yra protas ir kas yra siela?

Siela yra proto būsena, kuri išreiškiama per dvasinę širdį. Mūsų kultūroje egzistuoja posakiai: klausyk širdies balso, sek savo širdimi, dirbk iš širdies ir panašiai… Visa tai rodo, kad mes pasąmoningai žinome širdies funkciją, kuri yra jausminės informacijos apdirbimas – intuicija. Kai mūsų protas nurimęs, kai mes ištuštiname jį nuo minčių, mes galime pajusti visą kūną persmelkiančią tylą, tačiau širdy tyloje mes galime pajusti tarsi rezervuarą švelnios ir raminančios energijos. Širdis yra žmogaus centras, čia kaupiama sielos JAUSMINĖ ENERGIJA.

Proto įmagnetinimas tėra artėjimas prie Dievo – UNIVERSALIOJO PROTO energijos, kuri supa mus. Tai yra atjauta, meilė ir altruizmas – ŠVIESA (gėris) arba tolimas nuo Dievo, t.y. poliarizavimas į egoistinę TAMSIĄ GALIĄ (blogį). Visa tai mes galime suvokti ir pajusti tik per ŠIRDĮ, o ne PROTĄ. Visa tai, apie ką kalbu, aš sužinojau pats per savo intuiciją, bet mane visada vedė knygos, kuriuose filosofiškai buvo aprašomi įvairūs metafiziniai fenomenai. Tai knygos, kuriose pateikiama DVASINĖ TIESA, ir tik pats žmogus turi nuspręsti, ar ją priimti ar atmesti. 4

Jeigu žiūrėjote Žvaigždžių karų filmus, tai jums ši filosofija nebus svetima. Tuose filmuose vyksta kova tarp žmonių, kurie yra šviesos pusėje – džedajai, ir tų kurie yra tamsos pusėje – sithai. Jie naudoja UNIVERSALIOJO VISATOS PROTO KŪRYBINĘ JĖGĄ kaip resursą, kurio pagalba įgyjami paranormalūs gebėjimai. Pati JĖGA (Dievas) nuolat nukreipia džedajų teisingu keliu, todėl dvasios karys turi išmokti klausytis jėgos (meditacija) ir rasti balansą tarp to, kas gera VISATAI / ŽMONIJAI, ir tarp savo asmeninių pasirinkimų. Tačiau jis negali iškelti savo gerovės ir asmeninių simpatijų bei antipatijų aukščiau visuotinio gėrio, nes tai būtų blogio kelias. Džedajus ir sithas abu turi laisvą valią ir pasirinkimo galią, bet vienas naudoja tai gėriui, o kitas blogiui. Tad jėga vienodai prieinama tiek šviesos, tiek tamsos pusėms. O įdomiausia tai, kad tai nėra mokslinės fantastikos filmas – beveik viskas, kas rodoma Žvaigždžių karuose, iš tikrųjų egzistuoja ir realybėje. Dvasinio kelio esmė yra išmokti naudotis ta galia, kuri yra VISATOS PROTO GALIA, ir nukreipti ją į gerus arba blogus darbus – čia jau kiekvieno mūsų gyvenimo pasirinkimas. 

Meilė – aukščiausio lygio stiprybė

Dievas yra meilė ir gėris, todėl norėdami su juo susijungti, mes turime kultivuoti savyje altruistines vertybes.

Dievas yra nemirtingas ir susijungdami tyloje su juo, mes taip pat galime patirti, jog tampame nemirtingi. Iš čia ateina ir įvairūs paranormalūs gebėjimai bei neregėta stiprybė. Techniškai viskas ateina iš susiliejimo su UNIVERSALIUOJU PROTU, ne iš mūsų. Norint patirti šią galią, mums tereikia nukreipti savo protą į gėrio polių ir gyventi tokiose ŠVIESIOSE pozityviose būsenose.

Kiekvienas savyje turime impulsą veikti. Jis gali kilti iš dieviškosios meilės – tai reiškia daryti kažką dėl aukščiausių gėrio ir tarnavimo kitiems idealų – arba iš egoizmo, t.y. noro pasipelnyti ir gauti kažką sau, valdyti kitus ir konkuruoti dėl didesnės valdžios ir įtakos. Kiekvienas savo gyvenime renkamės, ar eiti meilės ir gėrio keliu ar egoizmo.

Kai patiriame meilę su antra puse, ypač mylėdamiesi, mes patiriame susiliejimo jausmą. Ten išnyksta ribos tarp aš ir tu, ir lieka tik vienas bendras MES. Kai jaučiame tokią meilę, mes susiliejame ir mūsų egoistinis aš-ego išnyksta. Lieka tik meilė, vienybė ir palaima. 

Reziumė

Įsitikinimai sukuria mūsų realybę. Vaikystėje mes esame patys pažeidžiamiausi ir tuomet formuojame svarbiausius pamatinius įsitikinimus apie pasaulį. Juos sukuria protas su tikėjimo ir nusistatymo pagalba. Todėl protas turi gebėjimą viską pakeisti, jei tik nori. Įsitikinimus ir iš jų kylančias būsenas galima grupuoti į polius. Kiekvienas polius yra lyg magnetas, kuris pritraukia į save dar daugiau to pačio poliaus energijos. Pagrindiniai poliai yra meilė, atleidimas ir priėmimas arba kontrolė, valdžia ir egoizmas. Meilės polius skatina mus susijungti su Dievu, kas leidžia patirti neregėto lygio palaimą. Svarbu suvokti, kad meilė, kurią jaučiame, yra Dievo, o ne mūsų. Mes esame tik šios meilės kanalas ir negalime jos kontroliuoti ar savintis.

Tai tiek apie tą stiprybę.

Jeigu norite daugiau tokių straipsnių, galite apsilankyti mano puslapyje mylintisisminti.lt.

Su meile
Gabrielius


  1. Emocinis apleidimas įvyksta tada, kai tėvai ar globėjai nesirūpina savo vaiko emociniais poreikiais. Tai apima vaiko jausmų nepastebėjimą ar jų patvirtinimą, meilės, padrąsinimo ar paramos nerodymą.

  2. Suaugę žmonės išvysto prieraišumo tipus, kurie parodo, kaip mes matome pasaulį ir kokį santykį kuriame su aplinkiniais.

  3. Trauma gali palikti cheminį pėdsaką žmogaus genuose, kurie vėliau gali būti perduodami ateities kartoms. Šis ženklas nesukelia genetinės mutacijos, tačiau pakeičia geno ekspresijos mechanizmą. Šis pokytis yra ne genetinis, o epigenetinis.

  4. Daugiau apie šviesos ir tamsos koncepciją galite pasiskaityti knygoje The Law Of One (The Ra Material); apie Dievą ir Visatos veikimo procesus – Christ letters, apie Dievą ir žmogaus evoliuciją – Ecopsychology.

  • >