Perspėjimas!
Šiandien išeisiu iš savo įprastos patogumo zonos ir pasidalinsiu faktais apie save, kurių niekas pasaulyje nežino. Didžioji dalis šių prisipažinimų man labai intymūs, todėl buvo sunku juos parašyti.
Viskas, ko tavęs prašau: perskaityk įžangą iki prisipažinimų. Ir tuomet komentaruose apačioje pasidalink vienu faktu apie save, kurio taipogi niekas nežino. Ačiū!
Ar kartais jautiesi pasiekęs mažiau nei aplinkiniai? Žmogumi, kurio niekas nepažįsta? Nerandantis, kuo esi išskirtinis?
Gali būti, kad susirgai Feisbukitu.
Taip, tai žodis, kurį ką tik sugalvojau. Ir kadangi esu šio žodžio kūrėjas, gaunu progą jį apibrėžti:
Feisbukitas – savaime plintanti psichologinė liga. Pasižymi sutrikusiais savęs ir aplinkinių vertinimo sugebėjimais. Ligos simptomai: liūdesys, depresija ir sumenkusios asmeninio augimo galimybės.
Skamba baisiai? Ir turėtų. Tiesa – feisbukitas išgydomas.
Ką tu PAMIRŠTI, kai vertini kitus ir save?
Trumpa užduotis: Prisimink tą vieną itin sėkmingą, visapusiškai labai šaunų, protingą bei šimtus gerbėjų sutraukiantį asmenį. Taip, TĄ šiknių, kuriam šiek tiek (ar labiau nei tiek) pavydi sėkmės ir mielai norėtum susikeisti vietomis.
Kaip jį/ją vertini? Palygink, ką pasiekė tas asmuo ir ką pasiekei tu.
...Ar jauti tą nemalonų jausmą, apimantį tave?
Nežinau, kaip tau, bet man nuo tokių lyginimų darosi tik liūdniau – norisi bėgt į virtuvę ir sugriaužti kokį kilogramą sausainių.
Be abejo, nemaža dalis to, ką prieš akimirką palyginai, nėra lygiavertiška. Jie juk patyrė visai kitokius išgyvenimus nei tu. Arba jiems tiesiog labiau sekėsi... Kažkur mintyse tikrai taip save guodi.
Bet ar įsisąmonini?
Čia bėda ne lyginime. Bėda atsiranda, kai PAMIRŠTAME, kodėl mes atrodome ir esame skirtingi.
Kodėl tau atrodo, jog kitiems sekasi geriau? Tai gerai iliustruoja šis trumpas filmukas:
Tai kaip atrasti save?
Kokia feisbuko dalis blogiausia?
Ne, ne ta, jog jame pilna reklamų, jog jis rodo tik tai, ką pats nori rodyti ar kad jo dizainas klaikus. 1
Didžiausia feisbuko ir bet kokio kito socialinio tinklo bėda, jog čia NĖRA blogų naujienų.
Leisk, paaiškinsiu. Įsivaizduok, kad nuvykai į savo geriausio draugo gimtadienį. Ir jame pasidarei 300 su trupučiu fotografijų.
Klausimas. Jas visas įkelsi? O gal atrinksi tik gražiausias ir geriausias?
Realus gyvenimas vs Facebookas
Be abejo, renkiesi tą variantą, kur atrodai geriau. Beveik visi žmonės renkasi rodyti geresnę savo pusę, kai tik jie gali rinktis.
Tai juk natūralu – malonu, kai tu ar kažkas su tavimi susijusio patinka kitiems. (Plačiau, anglų kalba: Need of Esteem, Reciprocal liking.)
Tik čia atsiranda trys problemos:
- Taip sukeliamos iliuzijos, kad tau einasi geriau, nei yra iš tiesų.
- Taip sukeliama gerų patirčių (gražių nuotraukų, video, muzikos...) infliacija. Išties geros naujienos praranda vertę, kai VISKAS paišoma lyg fantastiška nuostabi neįtikėtina vienintelė naujiena.
- Ir, galiausiai, mažos bėdos pradeda atrodyti milžiniškos.
Matant tik gerus dalykus, pradedi jų nebevertinti. Dar geresnių dalykų paieškos veda į liūdesį bei depresiją. O blogi dalykai pradeda atrodyti neproporcingai siaubingi.
Tavo pasaulio vertinimas griūna ir viskas atrodo tik blogiau. Gali net nebūti blogai, o tik atrodyti, jog taip yra. 2
Aš tau šito patirti nelinkiu. Todėl siūlau:
Atsiverk. Parodyk tikrąjį AŠ savo šeimai, draugams ir likusiam pasauliui. Pamiršk blogus dalykus, pamiršk ir gerus. Išvis, pamiršk viską. Vietoj to – pateik grynąjį save. Grynuolį be pakeitimų ir patobulinimų. Visgi, tik parodant TIKRĄJĮ save suprasi, kad nesi vienpusis žmogus.
Tik taip suprasi, kad ir kiti nėra vienpusiai. Tik atsiveriant tapsi tikruoju savimi. Gana apsimetinėjimui, kad esi šventasis.
Taigi, štai tau užduotis:
- Nusileisk į šio straipsnio komentarus apačioje.
- Ir pasidalink vienu faktu apie save, kurio niekas pasaulyje iki šiol nežinojo. Tai gali būti bet kas.
...Svarbu tik, kad būtų teisybė ir nuoširdu. 🙂
O jei jau tai padarei – dalis, kurios laukei:
33 faktai, kurių nežinojai apie mane. Arba koks yra tikrasis Danielius.
1. Aš mėgstu išsidirbinėti it koks idiotas. Kiekvieną mielą dieną.
Taip, tai aš, Džeimso Bondo poza gimtadienio proga dovanojantis pienę.
2. 2013-tų metų rugsėjį bandžiau gauti karinį laipsnį, tačiau greitai apsigalvojau, pabūgęs kario priesaikos Lietuvai.
Tų metų birželį buvau rimtai susidomėjęs išbandyti jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, perėjau visus medicininius patikrinimus ir išbuvau juose lygiai mėnesį.
Mečiau juos, nes tikėjau, jog mokymams (ir likusiai kario karjerai) reikia šimtaprocentinio pasiryžimo eiti iki galo. Pasišventimo, kurį jau buvau skyręs menui. Galėjau tęsti mokymus, bet galimybės atsisakiau.
3. Aš dievinu tvarką ir tvarkymąsi.
Tvarkymas yra vienas didžiausių mano hobių. Daiktų, duombazių, minčių, idėjų, žmonių ir kitų sistemų. Tai man patinka – sudėlioti daiktus į jiems geriausias vietas, išmesti visą, kas trukdo gyventi.
Aš tai taip mėgstu, kad tvarkau ne tik savo, bet ir draugų namus. Aišku, jei jie dėl to nepanikuoja, kaip bepročiai.
4. Nepatekau į dailės gimnaziją, nes man trūko vaizduotės.
Ar bent tai buvo oficiali priežastis. Kai buvau 11-kos (būsimas penktokas), krikštatėviai bandė mane prakišti į Kauno dailės gimnaziją. Nepraėjau paskutinio išbandymo – natiurmorto piešimo.
Nežinau, ko iš manęs tenai tikėjosi, nes natiurmorto piešimas lygtais nėra tokia veikla, kuriai reikia daug vaizduotės... Ar klystu?
5. Man patinka rankomis gliaudyti graikinius riešutus.
Argi tai ne smagu? Paimi ir gniaužai, o gniaužant traška! Traiškau priremiant prie stalviršio, traiškau tarp pirštų, traiškau dantimis.
(Beje, išgliaudytų riešutų pirkimas man atrodo kaip riešutų valgymo ceremonijos šventvagystė!)
6. Kartą mane atstūmė mergina. Tada pradėjau mokytis bendravimo ir merginų kabinimo mokslo.
Buvo laikai, kai bendravimas su moteriškomis būtybėmis man buvo kančia. Tiesiog nežinojau, ką joms pasakyti.
Po to skaudaus atstūmimo pradėjau mokytis Neurolingvistinio programavimo (NLP) 3 ir bendravimo psichologijos, kad tai daugiau nepasikartotų.
Išties turėčiau dėkoti tai merginai (Gerda, jei tai skaitai – tai tu), nes tik dėka jos atsikračiau bendravimo baimių. Ačiū.
7. Aš kartais tiek dirbu, kad pamirštu pavalgyti.
Tai mano dietos dalis. Kam valgyti vakarienę, jei yra tiek neperskaitytų knygų ir neparašytų straipsnių?
8. Iš manęs išeitų siaubingas redaktorius.
Aš galiu tekstą perskaityti 5 kartus ir vis vien praleisti krūvą rašybos bei skyrybos klaidų. Tai lyg koks užkeikimas! 4
9. Aš tris metus kūriau fantastinę enciklopediją… Kol ją pamiršau.
„Pasaulis – tai romanas, žemėlapių komplektas ir enciklopedija viename. Tikram fantastikos gerbėjui.“
Toks buvo šios kūrybos šūkis. Tris metus kūriau ir perkūrinėjau milžinišką fantastinę enciklopediją. Dar ir dabar galite rasti jos nebaigtą enciklopediją internete: „Pasaulis“.
Kurdamas taip ir nespėjau į šią enciklopediją sudėti visų idėjų. Didžioji dalis kūrybos nuslūgo atskiruose lapuose, stalčiuose.
Pasaulio klimato zonos. Originalas (milžiniškas)
10. Iš šešių mano artimiausių draugų, keturios yra merginos.
Aš net pats nežinau, kaip tai nutiko. Bet pasirodo, kad moku geriau bendrauti su merginomis nei su vaikinais.
(Arba: kaip susiję tai, kad su trimis iš keturių merginų pirmą kartą susitikau pasimatymuose. *kosteli, kosteli*)
11. Kartą su mokyklos draugu Ernestu susprogdinom kavinės klozetą.
Pasirodo, vanduo klozete nespėja užgesinti degančios petardos. Kas galėjo pagalvoti? Dar dabar pamenu bėgimą pro kavinės duris, skersai Vilniaus gatvę ir atgal į mokyklą. Daugiau ten neužsukom. Priežastis? Ai, kam reikia priežasties 15-mečiams pypliams?
12. Kai buvau 13-kos, vos nenusisukau galvos.
Matematika: dviratis + status kalnas – šalmas + važiavimas žemyn + vanduo = velniškai prasta kombinacija. Katastrofos metu sugebėjau prasiskelti galvą kaktoje IR pakaušyje.
13. Mano maisto ruošimo įgūdžiai (iki visai neseniai) buvo tragiški.
Rimtai – sudėtingiausias receptas, kurį mokėjau, yra virti ir pakepti makaronai be padažų. O kartą kepdamas blynus sugebėjau juos pamiršti pusvalandžiui ir grįžęs rasti angliukus ir daug dūmų. Geriau maistą ruošti pramokau sulaukęs 24-verių su trupučiu. Maždaug prieš pusmetį nuo šios akimirkos. 5 🙂
14. Aš moku Žaliojo agurkėlio dainelę mintinai ir dainuoju ją, kai lyja.
Jei dar nematei šio animacinio, štai jis:
15. Aš mėgstu vaikščiodamas dainuoti ir dainuoju visur.
Pavyzdžiui, Laisvės alėjoje, kokiam miške ar Akropolyje. Repertuaras nuo senojo mokyklos himno, iki Frank Sinatra „Strangers in the night” (dievinu šią dainą).
16. Mano muzikinis skonis klaikus ir aš tuo patenkintas.
Klausau Lady Gaga, Caravan Palace, Čaikovskio gulbių ežero, Frank Sinatros ir viso tarpuose. Mano muzikos grojaraštis – žanrų kakofonija.
17. Prieš kelis metus aš maniau, kad esu aseksualus.
Tiesą sakant, dar ir dabar manau, bet jau nesu toks tikras. Gali būti, kad aš esu tiesiog pilkai-aseksualus – jaučiantis seksualinį potraukį, bet tik po artimo bendravimo.
P.S. Atleisk už tokį formalumą, man tiesiog nejauku kalbėti šia tema. Kiek žinau, aseksualai laikomi net didesniais iškrypėliais nei homoseksualai. Tai neprideda drąsos apie tai kalbėti garsiai.
18. Aš praleidau 360+ parų savo gyvenimo vien tik žaisdamas video žaidimus.
Ir ne, aš neturiu omenyje, kad žaidžiau žaidimus vienerius metus nuolat. Turiu omenyje, kad sudėjus visą žaidimų, laiką gautųsi bent metai GRYNAI žaidimų. Tai daugiau nei 10 tūkstančių valandų.
Septynis metus aš buvau milžiniškas žaidimų maniakas. Nuo visiems žinomo Lineage II, iki ankstyvos paauglystės Runescape, iki vėlyvos paauglystės World of Warcraft.
Tai kurį laiką buvau aš. Ir taip, tai elfas su kiškio ausimis.
Pagal mano žaidimų statistiką, kurią vedžiau vos tris metus iš tų septynių, aš pražaidžiau, mažų mažiausiai, 5 mėnesius savo gyvenimo. Grynai.
Tik atradus naują hobį – mokytis bendravimo su merginomis, aš sumažinau žaidimams skiriamą laiką. Išties, dar vis kartais pažaidžiu, bet dabar žaidimai sudaro vos valandą per savaitę. 6 Daugiau ir neiškenčiu.
19. Aš kartais būnu milžiniškas žioplys.
Pavyzdžiui, prieš pusmetį parašiau 10-ties tūkstančių žodžių ilgio romaną... Ir jį netyčia ištryniau iš kompiuterio bei atsarginės saugyklos Google Drive vienu metu. Apie egzaminus, į kuriuos ateidavau per vėlai ar pamirštus gimtadienius net nekalbėsiu.
20. Man Holivudo filmai patinka labiau nei kuriami nepriklausomų studijų.
Nežinau, gal aš tiesiog iš filmų tikiuosi kokybės ir smagios pramogos. Filmai juk tam ir sukurti – pramogai. Minčių man geriau suteikia knygos ar pokalbiai su žmonėmis.
21. Aš niekad nesupratau poezijos.
Atleiskit, poetai, bet jūsų rašliavos man yra visiškai nesuprantamos. Žinau, kad yra žmonių, kuriems patinka poezija, bet nesu vienas iš jų.
22. Aš ne visada darau tai, ką turėčiau daryti.
Aš kiekvieną savaitę skaitau KRŪVAS knygų, straipsnių ir kitų tekstų apie sveikesnį gyvenimą, produktyvumą ir karjeros kūrimą... Bet ne visada to, ką man pataria, sugebu laikytis. Labai dažnai neiškenčiu ir nepadarau visko taip, kaip man galbūt būtų geriau.
23. Kartais aš taip nekenčiu savo žadintuvo melodijos, kad noriu jį išmesti pro langą.
Ar dar reikia komentarų? Tu turbūt irgi rytais tai patiri.
24. Man patinka stebėti savo atvaizdus veidrodžiuose ar languose.
Atspindžiai mane dažnai užburia. Kažkodėl tais momentais pasijaučiu taip, tarytum būčiau filme.
25. Aš mėgstu mokytis ir galiu visą dieną praleisti enciklopedijose.
Esu knygų žiurkė ir tuo didžiuojuosi. Dažniausiai pradėjęs paprastu klausimu apie tai, kada grįžta strazdai (taip, tokie mano kasdieniniai klausimai), per Vikipediją nukeliauju iki Kinijos istorijos.
Mokymasis kartu yra ir viena iš priežasčių, kodėl aš rašau. Čia man dar daug vietos augti rašyboje, tinklaraščio priežiūroje ar skaitytojų (taip, jūsų) bėdų išsprendime.
26. Aš dažnai tikiu, kad jeigu nepasiruošiu iki galo, aš suklysiu.
Nepamenu, kada paskutinį kartą dariau kažką naujo, bet tam nesiruošiau dvigubai ilgiau, nei derėtų. Pavyzdžiui, pirmą kartą virdamas kiaušinį (turbūt paprasčiausias visų laikų receptas) aš pusvalandį internete žiūrėjau video, kaip tai padaryti.
Net nekalbu apie tinklaraščio įrašus – juos rašau 8-10 valandų. Ir taip, žinau, kad tai beprotiška. Logikos aš ir pats nerandu, bet tai man tiesiog įprasta.
27. Aš kartais galiu būti velniškai užsispyręs.
Ir dažnai man tai būna ne į naudą. Virdamas tą kiaušinį aš galėjau paklausti tėvų, kaip tai daryti, bet aš norėjau „padaryti pats“. Nujaučiu, kad mano užsispyrimas daryti dalykus savaip yra kančia mano artimiesiems.
28. Ar minėjau tai, kad mano atmintis prasta?
Jei tu su manimi kažką planavai, o aš neužsirašiau – manyk, kad aš jau tai pamiršau.
29. Aš dar neragavau alkoholinio gėrimo, kurio skonis man patiktų.
Ir aš jau pradedu manyti, kad alkoholis išvis nėra skanus, o žmonės, kurie jį geria, geria visai ne dėl skonio. (Tiesa, tai nepaaiškina alaus ar vyno gurmanų.)
30. Gali būti, kad aš turiu dvylikamečio skonio receptorius.
Aš niekad neragavau skanaus alkoholinio gėrimo, mėgstu karamelinius ledus su lazdyno riešutais, dievinu makaronus, apelsinus ir tiesiog neapkenčiu žuvies patiekalų. Ai, ir taip, aš kartais valgau šokoladinius dribsnius pusryčiams.
31. Kai buvau vaikas, itin mėgau užsiimti įvairiais rankdarbiais.
Tai turbūt mano mamos įtaka – mūsų namuose visada buvo krūvos medžiagų, popieriaus, siūlų ričių ir adatų, klijų ir dažų. Dar ir dabar man patinka pačiam pasidaryti įvairius daiktelius.
32. Aš noriu išmokti megzti, bet niekaip neprisiruošiu to pradėti.
Gal kas įsivaizduojate, kur rasti vyrų mezgėjų klubelį Lietuvoje? Ar tiesiog mezgėjų klubelį kur Kaune? Tai būtų man šioks toks postūmis nusimegzti tas pirštines, apie kurias visada svajojau.
33. Aš šią akimirką bijau ir jaudinuosi.
Rašant šiuos žodžius man šiek tiek dreba rankos. Nes aš bijau.
Aš nežinau, kaip tu įvertinsi šiuos mano prisipažinimus. Aš net neįsivaizduoju, kokios tavo reakcijos tikėtis.
Bet gal tai tik geriau?
...Gal tik bijodamas pajaučiu, kad esu gyvas?
Aš neįsivaizduoju, kaip atsiliepsi. Ir prašau tik vieno – prisijunk prie manęs. Pasidalink bent vienu faktu apie save, kurio dar niekas nežinojo.
Štai ten, komentaruose apačioje. Prisijunk!
Nors tai irgi jo bėdos.↩
Plačiau angliškai: Why Generation Y Yuppies Are Unhappy.↩
Kuris NĖRA mokslas ir, prašau, nedaryk šios klaidos, kaip dariau aš.↩
Šį tekstą taiso nuostabi redaktorė Agnė Giniotytė. Be jos – būtų prasčiau.↩
Padėjo tai, kad išsikrausčiau į nuosavus namus, atskirai nuo tėvų. Nėra mamos, yra įgūdžiai!↩
Beje, gali pridėti mane per Blizzard: Debesyla#2681. Dar vis pažaidžiu World of Warcraft.↩
Megstu verkti, neskubeti, netvarka, tvarkytis neskubant, dirbti tik kai patinka, rekti.
Girdėjau iš vienų dirbtuvių vyrams autoriaus (nepamenu, berods Saulius Bagdonas tai buvo(?)), kad rėkimas – vienas geriausių būdų išlaisvinti vidines jėgas darbui. Tai, ei, JĖGA!!
Hmmm….. Po šiai dienai aš tebekompleksuoju dėl savo šypsenos. Prieš maždaug 8 metus turėjau veido nervo uždegimą ir mano veidas neatsisatė pilnai. Tebeturiu kompleksą fotografuotis, šypsotis atvirai ir dar kitų keistų dalykų. Aš dar negaliu su tuom susitaikyti ir man tai trukdo. O būdo kaip atsikratyti komplekso ir baimių dėl šypsenos, kol kas neradau. Man baisu, kad mane tai stabdo. O FB matant tobulas žmonių šypsenas, tobulas dienas, ne visada tai mane teigiamai veikia… Aišku kažkokia dalimi džiaugiesi dėl artimų draugų, bet kai turi „šū…ną” dieną, tai yra tokia demotivacija….
Ačiū už pasidalinimą, Jurgita! O nemanai, kad šypsena tik labai maža dalis žmogaus išvaizdos (ir turbūt 0% jo veiksmų)? :’)
Che, geras. Tarp Tavo prisipažinimų buvo ne vienas mano prisipažinimų. Tiesa, manieji – nėra paslaptis.
Danieliau, fainai rašai. Išties talentingai. (Och, kad žinotum, kaip retai vartoju šį epitetą!)
P.S. Agne Giniotyte, užmeskit akį į Nr. 13 (-:
Ačiū, Marija!
Kartais pagalvoju kad noreciau gyventi kaip friganas, ar bent ten paieskoti kazko naudingo. daznai praeinu pro konteineri ir prie jo matau viena kita man galimai praversianti daikta bet nedrystu jo paimti nes atrodo, kad tai zema ir bijau kitu zmoniu zvilgsniu.
Eh, o ką kiti padarys? Aš tai, jei randu, tai imu – juk tik geriau visiems 🙂
Faktas apie mane kurio nežino niekas:
♦ Kai einu miegoti visus veidrodžius uždengiu. Kvaila, bet man taip ramiau… :’)
♦ Mėgstų žiemines kojines, nes jos žieminės. Kalėdinės ir šiltos… :’D
Netgi 2 faktai kurių nieks nežino! 😀
Che, che! Ačiū, Agne!
Aaaaaaaaaaaaaaa, man labaiii patinka tavo įrašaiii
faktas, kurio niekas nežinojo, tai kad kai buvau jaunesnė, bandžiau rašyti eilėraščius, o dabar negaliu pakęst poezijos :DDDD
Pamaciusi gatveje pazistama, megstu apsimesti, kad jo nematau
Labas, esu čia naujokė ir bijau jūsų neigiamo vertinimo. Apskritai man labai rūpi ką apie mane galvoje, man vaidenasi, kad aš tokia svarbi, kad visi tik ir galvoja apie mane, aptarinėja mano išvaizdą baseine ir pan. Nelabai teigiamai save vertinu visose srityse. dar esu kontrolės maniakė. Noriu, kad viskas pagal mano scenarijų. Per daug laiko praleidžiu scrolindama telefoną, facebook…
gal ir ne į temą..facebookas suvedė su žmogumi , dėl kurio gyvenimas tapo nebemielas. Norėčiau jo atsikratyti , bet nekyla ranka:(((
Nuo mažens turiu krūvą baimių. Bijojau būti kitokia nei dauguma, bet nelabai sekėsi pritapti mokykloje. Atvykus studijuoti bijodavau viena važiuoti į miestą, nes ten daug nepažįstamų žmonių tuščiais žvilgsniais. Paniškai bijau plaukti, jei po kojomis nėra dugno. Po dviejų metų vis dar bijau vairuoti mieste, ypač jei šalia niekas nesėdi. Norėdama įveikti scenos baimę kartą šokau rytietišką šokį solo ir nulipusi nuo scenos iš baimės apsiverkiau.
penale nešiojuosi bent 10 paprastų pieštukų. be priežasties.
O gal priežastim? Kad būtų smagiau? 😉
1. Susipažinus su nauju žmogumi, po jo vardo, paklausiu, koks jo zodiako ženklas. Esu priklausoma nuo žinojimo, koks žmogus yra. Mėgstu juos sudėti į tam tikras kategorijas ir žinoti, su kuo įmanoma susibendrauti, su kuo ne. Nemėgstu daugelio (o gal ir visų) Skorpionų. Jei sužinau, kad žmogus Skorpionas – nustoju bendrauti.
2. Nekenčiu, kai kažkas geria iš mano puodelio, taurės, valgo su mano šakute, šaukšteliu, peiliu.
3. Ryte visuomet viską darau tam tikra eilės tvarka. Jei nepavyksta – diena JAU būna sugadinta.
4. Nesu niekam trenkusi per veidą, bet labai norėčiau.
5. Negaliu klausyti, kai kas nors kalba apie skriaudžiamą gyvūną (nebūtinai augintinį).
6. Parašiau 4 romanus – tik vienas jų turi pabaigą.
7. Dažnai nusikeliu į savo fantaziją ir įsijungusi muziką, pradedu joje gyventi – įsivaizduoju tam tikras situacijas ir jas suvaidinu. Labai nervina, kai tenka grįžti į realybę.
8. Giliai širdy labai norėčiau turėti karališko kraujo ir gyventi XVI amžiaus Anglijoje ar Prancūzijoje.
9. Baletas ar opera man trigubai maloniau, nei seksas.
10. Labai mėgstu flirtuoti. Bet tik flirtuoti. Ėjimas prie lovos ne man. Aš pasitenkinu intelektualiniu santykiu.
Ak! Opera! Opera išties gerai :)) Ačiū, Martina!
11. Intelektualiai įsimylėjau Danielių dar niekam to nesakiau. Ypač savo vaikinui!
Oi!!! :))
As esu skorpione. 😂😂 aš dievinu savo zodijaka . Pasakysiu tai kvaila kad nebendraujat. Nes ne viskas priklauso nuo zodijako mes visi esam skirtingi. Taip zodijakas tikiu ir aš.. labiau charakteriu. Bet ne viskas atitinka 🙂 sakoma skorpionai yra kerštingi. Man netinka niekada nesu kersijus niekam 😂😂 ir patarimas neflirtuokit su visais 🙂 nes juk nezinot galite taip kazkieko santykius sugadinti… nes vieniems flirtas priimtina . Kitiems ne. Neflirtuokit su vedusiais vyrais.
Dėl 17. pamenu, kai lankiausi darni pora. lt ir ten buvo klausimynas ir buvo klausimas daugmaž kada atsiranda sexualinis potraukis ir aš pasirinkau, kad žmogus man pasidaro sexualinis ir geidžiamas, kai su juo pabendrauju. Tai mane tada išjuokė ir atsisveikino. Čia buvo labai seniai ir iki kol perskaičiau tavo šitą įrašą ir nesupratau, ko ten mane išjuokė. O pasirodo čia kažkas matai blogo :DD tarp mano draugų daug tokių, kuriems sexualinis potraukis nėra pirmenybė, jiems svarbiau santykiai, bendravimas, todėl aš net nesusimąsčiau, kad čia kažkas gali laikyti blogiu 🙂
Ir šiaip atėjau čia tik dėl tų paatviravimų. Pavydžiu tau tokio savęs pažinimo! ♥
Cha, taip, kai kam labai nesuprantama būna… Bet niekis, tereik apsupt save žmonėmis, kurie supranta! Ačiū, kad prisijungei!! 🙂
Iš tikro tai labai keista, kad niekam nesu to sakiusi, bet labai dažnai (ypač kažkur eidama ar važiuodama) kuriu įvairiausias versijas visokiausių nelaimingų atsitikimų, apokalipsių ir t.t., po kurių tik aš viena likčiau gyva. Sukuriu visą istoriją, ką daryčiau toliau, iškur gaučiau maisto ir atsargų, kur eičiau ir kur gyvenčiau… Gal tai nėra labai keista, tačiau dar niekam to nesakiau…
Hehehe, o kartais apie tai fantazuoju ir aš… 😀
Kartais, nors gal tiksliau lb dažnai noriu būti nematoma mieste, viešoje erdvėje ir pasivaikščioti po miesta taip, kad niekas nematytų. Nemėgstu ir jaučiuosi labai nejaukiai kai į mane spokso ypač nepažįstami žmonės. Bet koks bendravimas man kainuoja nemažai jėgų, nes, kaip gerai pagalvojus kodėl, suprantu, kad kiekvienoj situacijoje vaidinu kažkokį vaidmenį, elgiuosi skirtingai su skirtingais žmonėmis, stengiuosi prie jų prisitaikyti, suprasti, čia kaip kažkokia nuolatinė psichoanalizė…:)
Ou. Žinok ir aš taip mėgstu, Jūra! 😀
Įdomiai pasiskaičiau ir susimąsčiau … Esu per daug atvira, tą pastebiu ir kartais galvoju, ar tai neužknisa…
Slaptasis faktas, kurio gal ir nežino niekas , kad amžinai besirūpindama visais šalia esančiais, jau noriu atostogų nuo visko
Ačiū už pasidalinimą, Violeta 🙂
Tikrai nėra už ką 🙂 Tai mažiausia, ką galima padaryti , palyginus su Tavo pasidalinimu 🙂
Visiškai tau pritariu, kad feisbukas tai bukina žmones ir labai iškraipo realybe
Nuolat valgau nesamoningai ir daznai del to pucia pilva ir gadinu ora tyliia.
Pasakysiu tikrai labai atvira dalyka 🙂 niekas nežino to. Tik artimieji ir dabar žinos ir čia Danielius 😂😊 nežinau ar tai gerai ar ne. Manau kad ne . Tai ida . Bet kai klausausi muzikos. As supuosi . Taip supuosi 😂😂😊 tai mane atpalaiduoja . Ir padeda pailset nuo visko. Isikraunu taip. Nežinau kodel taip darau atvirai bet darau… Vaikystei labai patiko suptis ant supiniu. O dabar tai darau kai klausausi muzikos arba kai esu labai stresuota. Kai labai blogai man. Bet nevisada tai darau. Kaip kada 🙂