„Lūšies“ programos įkūrėja: „Pasitikėjimas savimi daugeliui – kliuvinys ir kartu siekinys“ Pokalbis su psichologe Rasa Venckute

Skaityk toliau!

Rasa Venckutė – mokytoja, keičianti žmonių gyvenimus savo psichologijos žiniomis ir beprotišku noru padėti kitiems. …Ir aš neperdedu.

Šį kartą tau pristatau Rasą. Tai mergina, kurią jau spėjo išklausinėti ir Žinių radijas, ir LRT, ir žurnalas Raktas, taigi, gali būti tikras, jog kalbinu ją ne veltui.

Matai, Rasa nėra dar viena Vilniaus universiteto magistrantūroje psichologiją studijavusi „psichė“, daranti tai vien dėl popieriaus. Tiesą sakant, istorija kiek įdomesnė – ji į psichologijos mokslus panirusi taip, kad jau seniausiai kojomis siekia dugną, seminarų aplankiusi daugiau nei pati pataria aplankyti…

…O visas savo žinias drąsiai dalina kitiems sužaidybintoje asmenybės stiprinimo erdvėje – Lūšyje. Ar kada girdėjai apie šiuos mokymus?

Nenustebčiau – visgi jie facebooke turi virš 10 tūkst. fanų. Bet jei apie juos girdėjęs nesi – nesijaudink, tuojau viską tau papasakos pati Rasa.

…Ir galbūt prisijungti prie „Lūšies“ galėsi ir tu. ;-)

Štai toji Rasa visu savo gražumu!
Štai toji Rasa visu savo gražumu!

 Jei reikėtų penkiais sakiniais apibūdinti savo gyvenimą, kaip tai padarytum? Kokius didžiausius gyvenimo lūžius esi patyrusi?

Viskas labai paprasta – augau paprastame kaime, paprastoje šeimoje. Būdama visai maža porą metų gulėjau sanatorijoje, galbūt ten išmokau įnirtingai mąstyti ir kelti visokius klausimus?

Dešimtoje klasėje pasitaikė psichologinė knyga, kurią perskaičiusi iškart supratau, kad labiau nei verslininke noriu būti psichologe. Po kelerių metų pavarčiusi tą knygą nustebau: kuo ji tuo metu man pasirodė tokia ypatinga? Matyt, ne pati knyga buvo tokia išjudinanti, bet ji parodė, jog tai, apie ką aš taip dažnai mąstau, yra platus mokslas.

Ši asmeninė patirtis man dažnai primena, jog nebūtinai informacija turi būti išskirtinė, nauja ir itin kokybiška. Kartais užtenka tiesiog perskaityti vieną mintį ar pakliūti į reikiamą situaciją ir viskas galvoje pražysta nušvitimu.

„Paauglystėje naiviai taikiau knygose rastus patarimus, rašiau sistemiškus, struktūruotus dienoraščius.“

Visa tai taip įsibanguodavo, persikeisdavau į kažką kitą: kartais kaip vikšras į drugelį, kartais atvirkščiai. Viską dariau su didžiuliu įsijautimu ir lūkesčiais, bet gyvenimas greitai grąžindavo į vėžes.

Kaip atsirado „Lūšies“ mokymai? Ar manai, jog lietuviams labiausiai trūksta pasitikėjimo savimi?

Tai dažniausias klausimas, kurio sulaukiu. Taip, kaip obuoliai sunokę palieka obelį, taip ir Lūšies programa užgimė pas mane. Pradžia buvo tuomet, kai sugalvojau kolegoms sukurti tokią tęstinę programą. Tik ji buvo „gyva“ ir greitai reinkarnavosi į internetinę Lūšį.

Prieš paleidžiant Lūšį laisvėn, mane buvo užvaldę daugybė klausimų: kaip sukurti nepalaužiamas, pokyčių link vedančias strategijas; ko reikia, kad žmonės greičiau ir lengviau sustiprėtų; kaip tą stiprėjimą supaprastinti ir paversti maloniu bei įtraukiančiu žaidimu.

Rodos, paskui mane visur sekiodavo Lūšies dvasia, ji kaišiodavo savo smalsią uodegą į visas mano veiklas. Laikui bėgant supratau, jog noriu sukurti gana savarankišką internetu valdomą įrankį, jungiantį daug žmonių, kurie veiksmingai ir įdomiai darbuotųsi kartu, pasinaudotų gydančiu bendruomenės poveikiu. Taip ir gimė Lūšis.

„Pasitikėjimas savimi daugeliui yra svarbus kliuvinys ir kartu siekinys.“

Ko labiausiai trūksta lietuviams, aš nežinau – turbūt esu per mažai keliavusi, kad galėčiau protingai palyginti. O ir lietuviai skirtingi, kaip skirtingi tos pačios obels obuoliai.

Vis tik pasidalinsiu keliomis įžvalgomis apie pasitikėjimą savimi… Prieš keletą metų atlikau nedidelį internetinį tyrimą, anot kurio rezultatų, pasitikėjimas savimi yra viena iš geidžiamiausių mūsų tautiečių savybių, tačiau šią savybę stiprinti neva trūksta laiko ir prisiruošimo.

Vėliau iš programos dalyvių aktyvumo ir išsikalbėjimų pajutau, kad pasitikėjimas savimi daugeliui – svarbus kliuvinys ir kartu siekinys.

Faktas: pasitikėjimas savimi suteikia sparnus. Ir didesnius nei kažkoks raudonas bulius.
Faktas: pasitikėjimas savimi suteikia sparnus. Ir didesnius nei kažkoks raudonas bulius.

O kodėl būtent pasitikėjimas savimi? O ne, tarkim, gyvenimo krypties atradimas, tikslų siekimas, kelias į laimingą gyvenimą ar kažkas kito?

Viskas čia labai susiję – imk stiprinti bet kurią iš tavo paminėtų sričių ir ims stiprėti kitos. Asmenybė –  tai tarsi persidengiančių, besikertančių, subordinuotų savybių tinklas.

Visgi pasitikėjimui savimi aš skiriu ypatingą dėmesį. Jį vadinčiau daugelio pageidaujamų savybių bei įpročių šaltiniu ir esmine sąlyga. Žinoma, kartu ir pasekme…

Jei pasitikime savimi, daug lengviau pasiekiame tikslus, našiau dirbame, veiksmingiau sprendžiame problemas, artimiau bendraujame su kitais ir savimi, mylime ir leidžiamės būti mylimi. Taip, pasitikėjimas savimi apsaugo mus nuo liguisto prisirišimo ar perdėto jautrumo, kuris verčia ieškoti tik „gražiai“ su mumis besielgiančių žmonių.

„Kas, jei ne pasitikėjimas savimi, mus motyvuoja? Tik tada, kai jaučiamės stiprūs, galime ne tik nebebijoti įvairiausių dalykų, kurie galbūt niekada neįvyks, bet ir atsiverti naujoms patirtims.“

Kad ir kiek straipsnių ar pamokslų prisisiurbsim, jie neduos mums tiek naudos, kiek galėtų duoti. Jei turime per mažai pasitikėjimo savimi, jokie sėkmės patarimai nepadės. Mes tiesiog negalėsime jų pritaikyti.

Be to, kai jaučiamės stiprūs, pamokymų reikia daug mažiau – patys natūraliai randame sprendimus savo problemoms bei kelius savo svajonėms. Tiesa, pasitikėti reikia ne tik savimi, bet ir kitu.

Kad ir kokiais kampais analizuoju žmonių siekius, net ir pačius materialistiškiausius iš jų vertinu kaip norą sulaukti meilės, dėmesio, pripažinimo. Tokiu būdu mes sau įrodome, kad esame to verti. Bet tai galima gauti daug paprasčiau – stiprinant pasitikėjimą savimi ir kitu.

O ką stiprina tavo naujasis žvėris – Veiklioji Lūšis?

Artėjanti Veiklioji Lūšis praturtins veiklą ir kasdienybę. Įdomi veikla ir džiugi kasdienybė natūraliai veža  į priekį. Tai neišsenkantis tikros laimės ir įkvėpimo šaltinis. Jos skatina svajoti, planuoti ir stengtis, kol pavyks. Jos įtraukia ir nebe paleidžia.

Savo vertybių ir kompetencijų pažinimas ir įžeminimas, efektyvumo ir įsitraukimo didinimas, prasmės kūrimas darbe, darbo charakteristikų praturtinimas, streso suvaldymas, artimesni santykiai su kolegomis, buvimas savimi darbe – visa tai darbą padaro įdomesniu ir džiugesniu.

Dėmesys smulkmenoms, sąmoningumui, minimalizmui, atradimams, norimiems įpročiams, dienos ritualams, artumui su savimi bei kitais kasdienybę pripildo džiugesio, pilnatvės ir atsipalaidavimo.

Pavyzdžiui, daugybė sėkmingų žmonių savo rytą pradeda prasmingai.

  • Benjamin Franklin nubudęs anksti (4 val.), aktyviai klausdavo savęs, ką jis šiandien svarbaus turi nuveikti.
  • Oprah Winfrey medituoja 20 minučių, o Arianna Huffington’s – visą pusvalandį.
  • Richard Branson sportuoja ir valgo sveikus pusryčius.
  • Josh Waitzkin 1 rašo dienoraštį, bandydamas suprasti pasąmoningus miego metu patirtus atradimus.
  • Lady Gaga užsiima joga ir teigiamomis afirmacijomis.
  • Steve Jobs žiūrėdavo į save veidrodyje ir klausdavo – jei šiandien būtų paskutinė jo gyvenimo diena, ar jis norėtų veikti tai, ką yra suplanavęs, ir jei atsakymas būdavo „ne“ kelias dienas iš eilės, jis imdavosi rimtų pokyčių.

O ką tuo tarpu per pirmąsias ryto 15 min. veikia 80 proc. 18-44 metų žmonių? Jie tikrina savo telefonus! Tikiu, jog įtraukiantis, įdomus darbas ir įkvepianti kasdienybė gali gydyti geriau nei psichologas, saviugdos knygos ar mokymai.

Štai kas yra programoje Lūšis

Dalis Debesyliečių patys svajoja sukurti mokymus, programas ar kitokius kūrinius (įskaitant ir mane patį)… Ką patartum tam, kuris dar nežengė pirmo žingsnio? Kaip peržengei ribą tarp „svajoju“ ir „darau“?

Kai ateina laikas, riba persižengia pati. Čia kaip vaiko pagimdymas. Reikia rūpintis idėja nuo pat jos užsimezgimo, kurti su ja artimą santykį, ją vystyti ir jausti. Vėliau seka sunkaus, bet malonaus idėjos nešiojimo, rūpinimosi ja etapas. Kai idėja subręsta – ji gimsta.

Gera idėja yra lyg skaudi mintis, kuri nuolat iškyla galvoje. Galbūt karts nuo karto pamąstote, kad žmonėms kažko trūksta, ir žinote, kaip tai suteikti? Galbūt matote visuomenėje ar savo artimoje aplinkoje kažkokią problemą, kurios niekas nesprendžia? Ieškokite skaudžių vietų – jose slypi potencialas.

Įsivaizduok, kad priešais pasodinu „Lūšimi“ susidomėjusį Debesylietį – papasakok jam apie programą. Kas joje vyksta? 

Vyksta nuosekli ir nesugrąžinama reinkarnacija į Lūšį. Dalyvis užsiregistruoja į kažkokią neaiškią programą, paskui pereina ilgą atranką ir dar ilgesnį kelią iki programos pradžios. Programos erdvėje jis randa viską, ko reikia maniakiško tobulėjimo pradžiai.

Visų pirma, tai labai skirtingos užduotys. Jos skiriasi sudėtingumu, įtraukimu, tematika. Vieną dieną Lūšiukai bando banke nusipirkti ryžių, kitą dieną ant popieriaus analizuoja ir glosto savo baimes, dar kitą – atvirai kalbasi su draugu, o dar dar kitą – žaibiškai plečia savo mąstymo ir problemų sprendimo galias.

Dalis užduočių daromos kasdien – taip formuojami įpročiai. Kita dalis užduočių įsipina į kasdienes veiklas – taip ne tik taupomas dalyvių laikas, bet ir stiprinamas jų sąmoningumas, gebėjimas stebėti save ir keisti savo elgesį realiu laiku: čia ir dabar. Likusios užduotys būna trijų sunkumo lygių ir atitinka įprastą užduočių suvokimą – tai savianalizės ar veiksmo užduotys, kurios užima daugiau laiko. Taigi, Lūšis veržiasi į Lūšiukų vidų iš visų frontų ir keičia jų gyvenimą kiekvieną dabarties akimirką.

„Taigi, Lūšis veržiasi į Lūšiukų vidų iš visų frontų ir keičia jų gyvenimą čia ir dabar.“

Atlikdami užduotis, dalyviai paklūsta tam tikriems dėsniams, kurie užtikrina efektyvų ir smagų tobulėjimą, silpnina psichologinius gynybos mechanizmus, padeda susidraugauti su kitais dalyviais ir įtraukia stengtis iki uodegos galiuko. Taip pat pokyčių siekti padeda ir žaidybinis, unikalus, kasdienis pažangos stebėjimas, valdymas bei sisteminga savirefleksija.

Tačiau, kad jiems būtų lengviau ir smagiau, visa programa primena naują gyvenimą su naujais draugais. Lūšiukai vieni kitus palaiko, paglosto ir kartais pasijuokia vieni iš kitų arba vieningai iš manęs.

Man Lūšis primena pagreitintą gyvenimą: su Lūšiukais kartu gyvena sėkmė ir nesėkmė, laimė ir ašaros, iššūkiai ir ramybė, draugiškumas ir varžymasis, laisvė ir pareiga. Lūšyje saugiau nei gyvenime, tad čia galima drąsiau eksperimentuoti su savimi ir savo elgesiu.

Kone visi dalyvių atsiliepimai labai geri arba puikūs. Kitaip ir būti negali, nes Lūšiukai labai įsijaučia į savo kailį ir viską patys pasiekia savais nagais. Dykaduoniaujantys pasiekia mažiau – tai tenkina tiek juos, tiek mane. Ne visi turi marias laiko ir ūpo intensyviam tobulėjimui, o programa prie to prisitaiko. Tad – kas ką pasėja, tas tą ir pjauna.

Kaip man (dar vis) kartoja močiutė - ką pasėsi, tą ir pjausi.
Kaip man (dar vis) kartoja močiutė – ką pasėsi, tą ir pjausi.

Savo tinklaraštyje esi minėjusi, jog nuolat skaitai knygas ir lankaisi įvairiuose seminaruose. Kokios knygos ir kokie mokymų vedėjai tau padarė didžiausią įtaką? Kurį iš jų rekomenduotum naujokui?

Jau buvau soti nuo kitų išminties. Kai imi klausytis vėjo savo galvoje, ima užtekti ir savo pačios prisigalvojimų. Bet šiuo metu mano vėjai nurimo, tad imu klausytis svetimų – vėl grįžau prie knygų.

Man įtaką darė tikrai ne viena knyga. Būdama paaugle kurį laiką su dideliu atsidavimu mėgdžiojau knygos herojų elgesį – buvau ypač įsijautusi į „Krikštatėvio“ knygos pagrindinio veikėjo kopijavimą.

Dar į mane buvo įslinkusios ir kelios populiariosios psichologijos knygos. Rankiodavausi ir storan dienoraštin rašydavausi įvairius patarimus.

Vėliau pati ėmiau juos kurti. Paskui skaitydavau ir ieškodavau vienas kitam prieštaraujančių, kvailų ir naivių.

Apskritai, skaitau tik knygas apie psichologiją, psichoterapiją, sveiką gyvenseną, logiką ir kartais mediciną. Grožinė literatūra man primena svetimo gyvenimo pergyvenimą – o aš labai susireikšminusi ties savuoju.

O kitiems neturiu ką patarti, nes nežinau, kurioje srityje jie naujokai – juk tikrai ne gyvenime?

Turi savo konkrečią problemą ar siekį – tokias knygas ir skaityk. Net jei ir pasitaikys viena kita mažiau vertinga, ji taip pat skatins mąstyti, ieškoti atsakymų – kartais tai duoda daugiau vaisių nei „kokybiška“ informacija.

Manau, dabar daugelis, o ypač savęs ieškantis jaunimas, apskritai pervertina informacijos, knygų, mokymų, seminarų svarbą. Svarbiau už kokybišką informaciją yra praktinis tos informacijos taikymas, kasdienis smalsumas, nuolatinis domėjimasis, patirčių gausa.

„Vertinga abejingu ir arogantišku žvilgsniu perskrosti populiarius patarimus…“

…Kaip antai „gyvenk čia ir dabar“, „vienu metu daryk tik vieną darbą“, „mylėk save“, „palik savo komforto zoną“ – pabandykit elgtis priešingai. Labai smagu.

Ir galiausiai, jaučiu, kad laikas užmiršti, jog kažkas kitas – iš knygos, interneto ar kairės sofos pusės – geriau žino, kaip jums reikia gyventi. Tikėkite savimi, savo mintimis ir savo patarimais pačiam sau ir jūsų gyvenimas tikės jumis.

rasa-venckute-duoda-interviu

Ačiū už nuoširdų ir smagų pokalbį, Rasa!

O dabar perduodu žodį jums, Debesyliečiai.

Ar turite klausimų Rasai? Gal nori su ja pabendrauti?

Būkite drąsūs, komentarai žemiau atviri:

Pasitikintis savimi,
Paršelis Antanas 2


  1. Šachmatų genijus ir pasaulio tai-či čempionas.

  2. Bendrauti su lūšimi buvo kartu baisu ir jauku. Lyg bendrauti su plėšrūnu. Tačiau vietoj plėšrumo – tai psichologijos žinios.

6 netikėtos mintys... Prisijunk ir tu!

avatar
Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius
alfreda
alfreda

Nuostabi Rasa, žaviuosi…!!!! Stiprus interviu, visos mintys orginalios, tikros ir autoritetingos…!!! Kalba tai, ką jaučia ir žino….nuoširdu ir įtaigu…Ir yra iš ko pasimokyti…Labai ačiu abiems…!

Vygintas Varnas
Vygintas Varnas

Fake it till you make it.

Nežinau kaip galima turėti savim pasitikėjimo stygių, juk dabar visi bendrauja per intiką, o per jį tai gali būti erelis – visažinis,

Ir tas pasitikėjimas savimi yra toks dalykas, jei gerai išmanai ką darai – pasitiki, o jei ne – ne. Čia tas pats, kas šokčiau piestu į matematiką ir ten pradėčiau aiškint, kad jie skaičiuot nemoka. Yra dalyku, kur pasitiki savimi, o yra, kur esi n00bas. Visada, negali būti universalas – nebent esi motyvacinis plepys, kuris plepa užuot kažką rimtai daręs, bet nieko – yra paklausa, bus ir pasiūla – visada taip.

Yra toks sakymas: moko tas, kuris pats nemoka.

Kiek ji tau sumokėjo, kad padarytum jos interviu ar čia nemokamai galima pasireklamuot pas tave? :-)

Rasa Venckutė
Vygintai, ačiū už mintis. Papildysiu jas. 1) „Nežinau kaip galima turėti savim pasitikėjimo stygių, juk dabar visi bendrauja per intiką, o per jį tai gali būti erelis – visažinis,“ – gal galit patikslinti kaip tai įrodo, kad niekas neturi pasitikėjimo savimi stygio? Savęs aukštinimas/sureikšminimas/demonstravimasis/narcisizmas ir pan. dažniausiai tik slepia per menką tikėjimą savimi – tarsi kompensuoja jį. 2) „Ir tas pasitikėjimas savimi yra toks dalykas, jei gerai išmanai ką darai – pasitiki, o jei ne – ne.“ – jeigu visada mokytumėmės objektyviai ir konstruktyviai iš savo patirties tai būtų tiesa. Bet nuomonę apie savo galimybes susidarom ne tik iš žinių, bet ir iš kitų žmonių atsiliepimų apie mus, auklėjimo, bendravimo su kitais, nesėkmių, savų baimių ir pan.. 1. Ar pažįstate nors vieną žmogų, kuris kažkurioj srity, rodos, daug žino, bet pats tai vertina kitaip, menkina savo žinias/įgūdžius? 2. Ar pažįstate žmonių, kurie prisigalvoja baimių iš oro? Manau, pažįstam visi ir kartais patys tokie būnam priklausomai nuo srities: darbo, santykių, meilės, draugystės, lovos, scenos reikaluose. 3) „Yra dalyku, kur pasitiki savimi, o yra, kur esi n00bas.“ – visiškai jums pritariu. Moksliškai, dažniausiai pasitikėjimas savimi laikomas nuo srities priklausančia savybe, rečiau – kaip bendra charakterio savybė – bendras tokių atskirų vertinimų, sakykim,… Skaityk toliau...
Vygintas Varnas
Vygintas Varnas

Aš dar nenusipelniau.

Danielius

Ei, Vygintai, kur tavo pasitikėjimas savimi? :-(

Vygintas Varnas
Vygintas Varnas

Tu man pasakyk – tu gi šitą saitą darai. Šiaip mano savim pasitikėjimas yra parduotuvės lentynose. :)

Aš jau prieš penkias dienas laukiau iš tavęs, klausimų – aš gi nekaltas, kad tu stabdai. :D

Ninja šmaukšt.

wpDiscuz