Pažvelk į mane šią akimirką. Tai aš.
Atsibudęs vos prieš 20 minučių dėl lauke vykstančio kiemo remonto triukšmo. Saulės spinduliai pamažu šliaužia artyn manęs ir verčia markstytis, o naktį (ar ryte?) sapnuoti keisti sapnai su Betmenu ir Vilniumi turbūt sukėlė vartymąsi lovoje, taigi atsibudau suveltais plaukais ant visos galvos. Įskaitant ūsus.
Tai mano ryto veidas.
* * *
[Paslėpta], kaip einasi?
Šį tekstą pradėjau rašyti su idėja pabaigti apie tai, kodėl nesu Alfa patinas, kaip esu emocingas, judrus, nenustygstantis ir visiškai nieko nesuvokiantis. Tiesą sakant – tai jau antras bandymas. Pirmas ryto juodraštis buvo rašytas grynai 20 minučių po atsibudimo, tačiau dabar jis man jau nepatinka, taigi bandžiau perrašyti tai geriau.
Tačiau niūri emocinga nuotaika po sapnų su bėgimu, kažkokios merginos tamsiomis akimis gaudymu, keista nerimo ir išsiskyrimų nuotaika, dingo.
Dabar, jau padėjęs tėčiui tvarkyti saulės kaitinamą kiemą ir įstatyt naujas duris į sandėlio sieną, jaučiuosi lyg būtų praėję pusė dienos. O prakaitas, darbo metu išsprūdęs man ant kaktos, spėjo išnykti.
Pradeda groti Amelie – La Valse D’Amelie.
Ką veikei per paskutines kelias vasaros dienas?
Ką jautei? Dėl ko nerimavai? Ir dėl ko buvai džiugi?
Žinau, šis laiškas keistas. Nes jis toks – gimęs viduryje teksto, kuriam nuotaikos nebeliko. Bet man įdomu. Kuo tu gyva? Seniai ilgiau nebendravom.
Šypteli. Atsisėda ant kilimo surietęs kojas po savimi.
Aš čia. Klausau.
Plačiai atmerkęs akis,
