Ir tuomet, po nepavykusio mėnesio be atidėliojimo, 2014 metų rugpjūtį išsikėliau iššūkį mėnesį kasdien keliauti. Pirma po Turkiją, tada – po Lietuvą.
Vėlgi, ištraukęs pabirus užsirašymus iš savo sąsiuvinių, pateikiu juos tau. Nemažą dalį teksto teko perrašyti ir išversti į suvokiamą lietuvių kalbą.
01 – 08.
Keliavau po Turkiją ir iš jos. Deja, dėl kelionių, laiko rašymui turiu tiek mažai, kad net nespėju jų aprašyti. O praėjus net pusei savaitės po grįžimo (rašau šią pastraipą 13-tą dieną) laiko nepadaugėjo.
Kelionė man patiko. Buvo smagu, nepaisant to, jog jos metu išsiskyriau su savo mergina Mileta, su kuria bendravau beveik metus. Gaila, jog tai padaryti teko esant Turkijoje, bet tai buvo ne mano mintis. Che.
Nežinau, ar kada ir aprašysiu šią kelionę. Bet jei laiko turėsiu daug, o noro atsiras pakankamai – prižadu tai padaryti. Jau vien kiek verta istorija apie tranzavimą iš Alanijos į Pamukalę ir atgal.
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Kelionę į Turkiją laimėjau loterijoje kartu su savo tuometine mergina. Bėda tik ta, kad ji kelionės metu nusprendė pasakyti, kad prieš kelias savaites permiegojo su kitu vaikinu, taigi dabar laikas išsiskirti.
Natūralu, kad pirmos 4 dienos Turkijoje buvo „Danieliau, nemandagu verkti tarp kitų žmonių“ kartojimas. Kitos 3 dienos, visgi, buvo pakenčiamai geros: keliaujant supratau, kad bijoti kitų žmonių (net turkų) nėra ko, o svarbu būti atviram patirti nuotykius.
09 – 10.
Vos grįžęs išvykau į baidarių (kanojų, tiksliau) žygį per Aukštaitijos parko upes su geriausiais draugais. Buvo nuostabu!
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Baidarių plaukimo metu supratau: a) Kad esi išsiskyręs, supranti tik po dienos arba dviejų, b) Draugai padeda nukreipti dėmesį ir tai yra malonu, c) Sudėti daiktus į plastikinius šiukšlių maišus ir juos tvirtai užrišti – būtina. Jei nenori gaudyti upe plaukiančių triusikų.
11.
Pagaliau grįžęs namo sužinojau, jog iki penktadienio lieku namuose maitinti gyvūnų ir augalų, kol tėvai išvažiavę iki Juodkrantės darosi sau metų atostogas. Tai ir darau. Bent jau atsirado laiko sutvarkyti per dvi savaites supuolusius darbus. Pfew!
Visgi, šiomis dienom irgi keliavau. Su geriausia drauge Jurgita sudalyvavau vandens mūšyje Panemunės pliaže ir vėliau aplankiau Linkuvos dvarą bei kapines Šilainiuose.
…Vandens mūšis patiko. Dvaras buvo didžiausias nusivylimas šį mėnesį – ne tik todėl, kad nepamatėme internete aprašyto dvaro grožio (visur šmėžavo tik plastiko langai ir aptrupėję stogai), bet ir buvome žudančiu žvilgsniu nušauti skalbinius nešančios vietinės babulkos.
(Kapinės, beje, irgi niekuo neypatingos, nors ir buvo aprašyta, jog jos gražios. Pasirodo neverta pasitikėti visais, kurie internete aprašo savo keliones. *Kosteli*).
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Pasirodo nereikia gyventi Niujorke, kad rastum naujų, nematytų vietų, neplanuotų susirinkimų, naujų žmonių ir pramogų. Tai pastebėjau ir per tolimesnius ateinančius metus.
12.
Su ta pačia drauge pagaliau apsilankiau Kauno Čiurlionio muziejuje. Muzika, paveikslai, ramybė ir meditacijos – eik tu sau kaip patiko! O ir muziejaus dizainas bei išdėstymas vertas dėmesio!
Tikrai, tai geriausias Kauno muziejus, kuriame esu buvęs.
Na, arba gal taip yra todėl, jog myliu Čiurlionio darbus. Juk ir dabar, šią akimirką, rašant šiuo žodžius klausausi Čiurlionio „Jūros“ mažų peizažų ciklo VL317. 🙂
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Kaip vėliau supratau – ne visi muziejai Lietuvoje tokie šaunūs. Čiurlionio, ŠMC, Velnių – šaunūs! Kažkokio niekam nežinomo poeto tėviškė ir niekam nežinomas namas? Eeeeehhhh…
13.
Šiandien keliavau iki Girionių Kauno rajone. Ieškoti Geocaching lobių ten, kur jų tikrai netrūksta. Ten suskaičiavau net 20 dviejuose kvadratiniuose kilometruose!
Jei mėgstate medžius, gamtą, miškus ar tiesiog lobiauti – užsukite ten. Galite ir su vaikais, nes dauguma lobių yra lengvai pasiekiami ir randami. Garantuoju, kad ten dar grįšiu, nes taip gražiai sutvarkytos aplinkos Lietuvoje senai nemačiau. Rojus!
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Aha, ta Kauno rajono pusė tikrai kieta. Girionys, Kadagių slėnis, Marios, Panemunės šilas… Ir taip – ieškoti Geocaching lobių labai smagu! Aš šiandienai radęs jau apie 200.
14.
Šiandien vėl pasidariau mažą nuotykį – nuėjau į kavinę, kurią jau senai norėjau aplankyti. Geriu žalių pupelių kavą, kurios kvapas kaip žirnelių sriubos, o skonis kaip arbatos ir riešutų tirpalo. Įdomus skonis.
Kartu išbandau Workstation Popcorn metodą. Dalinai veikia – visgi į dienoraštį rašau. Spėju veiktų dar geriau, jei būčiau atėjęs žinodamas, ką noriu dirbti. Ateityje metodą išbandysiu detaliau ir, jei pasiteisins, aprašysiu, nes skamba jis išties smagiai.
Kol kas paprastos kelionės – paprasti nuotykiai. Šiandien planavau tranzuoti iki Nidos, tačiau pabūgau begalinio lietaus (sunkoka, kai neturiu net ko apsirengti stovėjimui po lietumi). Maži nuotykiai Kaune.
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Ta kavinė buvo „Green Cafe“ Laisvės alėjoje. Tai tapo mano mėgstamiausia kavine Kaune. Workstation popcorn kažkodėl daugiau nebekartojau. Spėju nepasiteisino.
15.
Linksmakalni, o Linksmakalni – kodėl tu toks nelinksmas? …Ir ne kalnas? Važiavau į šalia kelio Kaunas-Prienai esantį miestelį Linksmakalnį ieškoti dar lobių buvusios radijo stoties griuvėsiuose.
Buvo smagu. Tik lobio neradau.
Vos tik atvažiavau iki lobio vietos ne tik, kad pradėjo pliaupt kaip iš baleikos, bet dar ir atėjo vietinis, treniguotas sargybinis.
„Laba diena, čia privati valda“, sako jis, atidaręs mašinos dureles.
„Eee…“, sutrinku aš, „Čia?“, klausiu rodydamas pirštu žemyn į keliuko kelkraštį po savimi.
„Taip, čia visur privati valda, draudžiama būti, kameros stebi. Jūs čia kažko laukiate?“, greitai išpila jis.
Aš sutrikęs paimu telefoną į rankas, atsidarau žemėlapį ir vaidinu, jog pasiklydau – „Turbūt būsiu ne ten nusukęs“, sakau. Dar priduriu „Ačiū“ ir laukiu, kada pagaliau jis uždarys mašinos duris, nes ant mano baltų marškinių rankovės jau neblogai prilijo.
„Tai va, negalima čia būti“ atsako tas ir uždaro dureles.
Aš, ne itin ką supratęs, dar kiek pasėdžiu, tuomet padedu telefoną šalin, užkuriu automobilį ir apsigalvoju kitą kartą grįžti dviračiu. Nuvažiuodamas per veidrodėlį pastebiu kaip tas tipas fotografuoja mano mašinos numerius…
~ Papildymas 2016 lapkritį, šiandien:
Kai kurie lobiai paslėpti gana keistose vietose. Kartais jose būna keisti žmonės. Bet daugiau problemų dėl to neturėjau. Svarbu lobiauti ten, kur leidžiama! (Arba ne.)
16…
Ir, deja, čia dienoraštis nutrūksta.
Nežinau kodėl, bet kitų lapų, užrašų, prisiminimų neberandu ir nepamenu, kad mėnesį būčiau baigęs su pergale. Taigi galiu spėti, kad nors mėnesio iššūkio idėja buvo šauni – įgyvendinimas ne tiek įdomus, kad tęsčiau.
Bet štai, ką patyriau per mėnesį su kelionėmis!
Ir štai mano istorija.
Nedaug keliavęs,
Danielius
P.S. Dabar pastebiu, kad kelionės mane erzina. 2014 metų rugpjūtį to dar nesuvokiau.