Dienos tikslas: 576 žodžiai. Parašyta: 605.
Bet palauk! Mes nesusipažinome. Leisk, prisistatysiu, kas aš esu.
Mano vardas Antanas ir aš esu paršas. Bet jūs, jei norite, galite vadinti mane paršeliu – tai tapo mano pravarde. Ypač po tos istorijos naujienų portaluose apie mane ir du mano brolius bei kaip nuo vilko gynėmės.
(Ir taip, aš buvau trečiasis brolis. Mano mūrinis namas vis dar stovi, kur stovėjęs.)
…Prieš kelias savaites pastebėjau, kad Danielius jau ilgokai nerašė jokių straipsnių apie savo iššūkius (mano manymu, tai įdomiausia Debesylos dalis). Tad sugalvojau jam padėti. Štai kaip vyko mūsų pokalbis:
Aš: Laba diena, pone Danieliau!
Danielius (išpūtęs akis): Eee…
Aš: Leiskite, turiu jums, pone, pasiūlymą! Man labai patinka jūsų straipsniai apie iššūkius. Bet paskutiniu metu kažkaip nustojote juos rašyti…
Danielius: Kalbanti… Kiaulė…
Aš: Todėl turiu pasiūlymą – ką sakytumėt, jei pradėčiau imti interviu iš visiškai paprastų ir įprastų žmonių apie jų iššūkius ir kaip juos įveikė?
Danielius: …Geeeeeraaaaiiii. Man reikia išsimiegoti. * Pakrato galvą ir apsisukęs išeina. *
O kadangi Danielius pasakė „gerai“, tai štai – aš čia su pirmuoju interviu!
Tiesa, perspėju: man labai nepatinka visas tas Danieliaus „beprotiškai fantastiška, o Dieve, kaip neįtikėtina“ stilius, taigi interviu ruošiuosi imti tik iš paprastų žmonių. Jokių supermenų ir supermoterų (ar supermamų), nes man tokie herojai neįdomūs. Aš, visgi, esu paprastas kaip ir jūs, gerbiamieji skaitytojai.
Bet gana čia tos įžangos.
* * *
Antanas: Aš esu Paršelis Antanas ir aš imu interviu iš paprastų žmonių, patyrusių įvairius iššūkius!
Danielius: Palauk! Antanai, gi tarėmės, kad aš tave pristatinėsiu!
Antanas: Ak, tikrai. Visai pamiršau, šefe.
Danielius: Tu kaip visada – kaip namus mūryti ir kokio geresnio klausimo paklausti atsimeni, o apie ką turėtume kalbėti – ne. Et. Na, bet, ei, labas, skaitytojau!
Antanas: Atleisk už tokį mano pašnekovo nesusigaudymą.
Danielius: Taigi, leisk, pradėsiu, nuo pradžių. Debesyloje yra trys svarbūs dalykai: 1) moksliniais tyrimais patvirtintos žinios; 2) tikėjimas, kad viską galima išmokti ir 3) asmeniškai išbandyti gyvenimo eksperimentai bei pasakojimai apie juos.
Ir įvairūs interviu iš žymių, mažiau žymių ar visai nežymių, bet tikrai įdomių dalykų patyrusių žmonių – atitinka visus du punktus iš trijų!
Antanas (nė kiek nesusierzinęs): Labas, aš esu Paršelis Antanas. Kaip jau turėtumėte, gerbiamieji skaitytojai, suprasti, jei turite geras žmogiškas akis bei ausis – esu… Paršelis! Ir, rodos, jau tapau Debesylos gyvūnu bei talismanu.
Na, tiesą sakant, tapti kažkieno talismanu ir gyvūnu yra keistas jausmas. Bet kol kas man su Danieliumi bendrauti patinka, taigi nesipykstame!
Esu paprastas mūrininkas iš Kalvarijos, mėgstantis klausinėti daugybės klausimų bei mokytis iš kitų žmonių patirčių ir jų pasakojimų. Ir mano vienas mėgstamiausių klausimų: „O tai kaip jie tai padarė?“.
Debesyloje darau būtent tai. Surandu įdomų žmogų ir jo klausinėju klausimų apie daugiausiai išmokiusį iššūkį jo gyvenime. Tada atsakymus Danielius perkelia į Debesylą ir šast – mokytis gali visi!
Bet geriau užuot čia pasakojęs jums pasakas, parodysiu tai savo darbais. Štai mano imti interviu – sąrašas žemiau!
Norėtumėte ir jūs duoti savo mažą interviu? Siūlau: duokite interviu apie savo iššūkį. Ir taip gaukite minutę šlovės bei padėkite padaryti pasaulį geresne vieta visiems.
Taip, tai bus lengva. Užtruks visai neilgai.
Viskas, ko reikia, tiesiog parašyk laišką el. paštu ir pasakyk „Labas“. Viskuo kitu pasirūpinsiu aš! Rašyk į antanas@debesyla.lt
Pakalbėsim, pabendrausim, nudobsim paglostysim kartu kokį piktą vilką ir bus viskas šaunu! Lauksiu jūsų!
Jūsų,
Paršelis Antanas
Ir štai – toks aš esu.
Jūsų,
Paršelis Antanas
…Ehm… Aš kiek pasimečiau – kur čia kas kalba. Aš? Antanas? Aš-Antanas? Antanas-Aš? Nuoširdžiai, kas čia vyksta? Iš kur mano namuose mažas kalbantis paršelis?
Kas čia – kažkoks sapnas?
Pokštaujantis,
Danielius
Tokį sapną regėjau prisivalgęs tų burokų ir kopūstų, kuriuos radau fermos lauke. Galbūt taip mane baudžia Perkūnas?
Jūsų,
Paršelis Antanas