Dienos tikslas: 146 žodžiai. Parašyta: 368.
Laikas bėga. Sapnai nenyksta. Paskutinis laiškas merginai, kurią mylėjau.
Metai ir 4 mėnesiai arba 500 dienų po išsiskyrimo: Gruodžio 16, 2015.
Už lango ošė pievų vėjas.
O aš stovėjau priešais jį nuogas.
Tai nebuvo įprasta naktis – įprastai aš retai stoviu nuogas priešais neuždengtą langą, niekaip nebandydamas pridengti savo ne itin sportiškų kojų, strėnų, paslėpsnių ir berniukiškos krūtinės. Tuo labiau, kai mane puikiausiai apšviečia delčios atspindžiai, o aš, berods, regėjau keliu prabėgančią merginą.
Ji buvo ten akimirką ir, vos tik aš spėjau išlipti iš lovos, ji jau buvo dingusi. Ir nors laukiau jau dešimt minučių, jos trumpai kirpta balta galva neišlindo nei iš už kalnelio, už kurio ji turėjo išlįsti, nei už kito kalnelio, nei niekur kitur. Tarytum ji bėgo ir ten pasislėpė.
Man kirbėjo mintis apsirengti, išeiti į nakties tamsą ir ją surasti. Bet aš atsispyriau. Vietoj to, palaukęs dar kelias akimirkas, pasisukau, užtraukiau užuolaidas ir nuėjau miegoti.
Kitos dienos ryte sulaukiau durų skambučio.
* * *
„Mileta! Mileta! Mi-ileta-a!“, šūkauju aš. Mileta neatsiliepia, o mano balsas dingsta rūke.
Keistas jausmas stovėti rūke, kai tavo mergina ką tik tave paliko. Manytum, kad po išsiskyrimo turėtum jausti tuštumą, bet rūke – jausmas priešingas? Rūke jautiesi apgobtas, saugomas ir saugus.
* * *
Mes žiūrėjome vienas kitam į akis. Kaip kvailiausi įsimylėjėliai pasaulyje. Gulėjome vienoje lovoje, mūsų kojos buvo susipynusios, o savo delnus buvome pakišę vienas po kito galva.
Mes žiūrėjome. Ir šypsojomės. Nedrąsiai, šiek tiek iš džiaugsmo virpančiomis lūpomis. Mums buvo gera. Mes norėjome, kad akimirka tęstųsi amžinai.
* * *
Jos plaukai buvo trumpai kirpti. Tai pirmasis dalykas, kurį aš pastebėjau – visada pirmiausiai pastebiu merginos plaukus. Ji vilkėjo ryškiai rožinę maikutę ir iššaukiančiai į mane žiūrėjo.
Aš nesutrikau. O kodėl turėjau? Juk tai aš pats paklausiau aplinkui esančių žmonių, kuris iš jų arba juokingas, arba protingas, ir norėtų plaukti su manimi baidare. Aš nusijuokiau, pakračiau galvą ir mostelėjau ranka į artimiausią baidarę. „Šita bus mūsų“, paaiškinau jai iš karto.
* * *
„Aš ją myliu“, pagalvojau. „Aš ją myliu – neįtikėtina“, pakartojau mintyse. Aš norėjau parašyti kažką gražaus apie savo merginą, bet nesugalvojau. Galvoje sukosi milijonas minčių, bet nė viena jų nebuvo pakankamai įdomi, meili ir tikra, kad ją išsakyčiau.
Aš sėdėjau ir galvojau: „Aš ją myliu, aš ją myliu, aš ją myliu“. Nepaliaujamai kartojau kaip koks idiotas. Bet tai nesuteikė naujų minčių.
Atsimenantis,
Danielius