Scena: rašyta 9 dienos po išvažiavus erasmus studijoms į Čekiją.
* * *
* Danielius staiga nubunda. Prasimerkia, atsisėda, pakrato galvą.*
* „Vėl…“, sumurma po nosimi jis. *
* Danielius atsisuka į žiūrovą, spragtelėdamas pirštais magiškai užsideda lengvas kelnes ir paprastus mėlynos spalvos marškinėlius, prisėda prie kompiuterio ir pradeda rašyti. *
– – – – –
Ei, tu. Taip, tu – panele iš mano sapnų.
Kas per žmogus manai esanti?
Manai, jog esi kažkokia galaktikos karalienė? Kad gali daryti ką panorėjusi?
…Tiesiog imti ir įsibrauti į mano sapnus? Jėga įsiveržti į mintis labiausiai netikėtose vietose? Privačiausiose erdvėse?
(Ar tavęs niekas nemokė gerų manierų?)
Panele, prašau liautis darius tai ką darai. Nežinau, tai vudu magijos, neuropsichologijos ar šėtono darbas, bet man tai jau nebepatinka.
…Nes argi gražu taip daryti?
Jau trečią naktį sapnuoju tave. Jau ketvirtą dieną pastebiu merginas, panašias į tave. Jau penktą dieną pastebiu vietas ir dalykus, kuriuos norėčiau parodyti tau. Ir jau šeštą dieną trokštu vėl prisiliesti prie tavo plaukų ir taip sukelti tau elektros šoką.
- Devintą dieną tu man neiškrenti iš galvos.
- …Nors kitų minčių joje, rodos, turiu daugiau, nei telpa.
- …Nors jau savaitę gyvenu beprotišką gyvenimą naujoje šalyje, su naujais žmonėmis ir naujais beprotiškais iššūkiais.
- …Nors paskutinį kartą susitikome prieš visas devynias ar dešimt dienų.
Kaip tai suprasti?
Kodėl gėlėtas dėstytojos sijonas primena tave? Kodėl grojant pavasariškai, gyvybingai muzikai (kaip ir šią akimirką) prisimenu tave? Kodėl galų gale net sutikto Alžyriečio prancūzo nosis priminė tavo mažąjį, žavųjį kvėpavimo padargą?
Prisiekiu – jei prisiminčiau tavo juoko skambesį, turbūt ir jį visur girdėčiau.
Ačiū Dievui, kad to negirdžiu.
Kodėl?
Paprasta – jei girdėčiau, turbūt visiškai išeičiau iš proto. Jau dabar esu netoli to – juk sutikau tave vos du kartus (o bučiavau vieną), tačiau vis to neužmirštu. O galutinai dėl tavęs išprotėti visai nenoriu.
…Tik ne tuomet, kai praėjus vos 9 dienoms iš 99 (taip, paskaičiavau) dedasi VISA TAI!
Ne, man tai nėra milžiniškas skaudulys. Skausmo dėl to, kad tave prisimenu, nejaučiu.
…Tačiau bijau tik vieno – perdegti iki tuomet, kai grįšiu.
O kai taip kankina nesibaigiančios mintys, perdegti tikrai įmanoma. Tikiuosi, kad bent jau tu apie mane negalvoji kas antrą dieną… 😉
Taigi prašau tavęs, panele:
Kad ir kokia magija užsiimi, liaukis. Bent jau iki to meto, kai grįšiu.
O kai grįšiu, galėsiu tave apkabinti, pabučiuoti, nusivesti į atrakcionų parką, o vėliau kartu skaityti knygas – tuomet galėsi tęsti, ką pradėjai.
Bet dar ne dabar. Dar ne dabar.
Tik ne taip smarkiai.
– – – – –
* Danielius lengvai atsidūsta žvelgdamas į parašytą laišką. Tuomet atsikelia nuo kedės, prie spintos persirengia patogesniais drabužiais ir išskuba į susitikimą su naujais pažįstamais *