Tavo instagrame galima matyti, kad tęsi 365 kūrybiškumo dienų iššūkį. Kaip kilo šiam idėja? Kodėl pradėjai?
Labas, Danieliau 🙂 Bandysiu atsakyti į šį nesudėtingą klausimą. Bet dažniausiai į tokius atsakyti sunkiausia 🙂
Esu iš tų vadinamųjų „žmonių prie meno“. Kiek atsimenu visada vis ką nors kurdavau – piešdavau, lipdydavau, megzdavau, spalvindavau, nerdavau, verdavau, išbandžiau daug ką. Tačiau ta veikla buvo gan padrika, be jokio konkretaus tikslo. Prieš kelerius metus, pradėjusi dirbti savarankiškai (čia turbūt vienas iš tų didžiausių gyvenimo iššūkių), kūrybos džiaugsmą atradau naujai.
Esu profesionali tekstų redaktorė, šiam darbui taip pat reikia daug kūrybiškumo, tad profesija ir kūrybinė veikla natūraliai persipina ir viena kitą papildo.
365 kūrybiškumo dienų iššūkio idėja išsirutuliojo gana natūraliai. Ar pastebėjote, kad kai kažkuo domiesi, tai sekamų temų, veiklų ir žmonių ratas socialiniame tinkle daugiausiai tik apie tai ir būna. Taigi besidomint kitų kūryba, atkreipiau dėmesį būtent į panašaus pobūdžio iššūkius.
Nesvarbu kokioje srityje žmogus veiktų – sporte, kūryboje ar tai būtų protinė veikla, norėdamas palaikyti formą ir siekti geresnių rezultatų tiesiog privalo tai daryti nuolat. Tad tokią kasdienę „treniruotę“ pasirinkau kaip vieną iš mokymosi būdų.
Esu savamokslė, tad šis būdas man itin tiko, nes su kiekviena diena išsiaiškinu ir atrandu naujų dalykų, jaučiu, kad laisvėja ranka, potėpiai, išsilaisvina kūrybiškumas.
Sukaupta patirtimi mielai dalinuosi rengdama kūrybinius užsiėmimus, taip drąsinu kurti kitus.
O labai įdomu – esi tekstų redaktorė, tačiau iššūkį, kaip matau instagrame, pasirinkai… Piešimo? Kodėl piešimas? Ir ar kilo idėjų, ką su tuo darysi? Tai tiesiog liks kūrybinis iššūkis dėl smagumo ir kūrybiškumo lavinimo ar jau turi planų kūrybai po 365 dienų pabaigos?
Kaip jau minėjau, visada jaučiausi esanti šiek tiek prie meno. Baigdama mokyklą norėjau studijuoti ką nors su menais, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pasirinkau filologijos studijas. Tačiau noras kurti nedingo. Ketverius metus lankiau tapybos, piešimo, keramikos pamokas suaugusiesiems Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje, beje po pertraukos grįžau į šią mokyklą ir šiuo metu čia vėl lankau tapybą ir piešimą.
Viską, kas susiję su kūryba, darau pirmiausiai dėl to, kad tai man labai patinka ir teikia didelį džiaugsmą. Be to esu įsitikinusi, kad kūrybiškumas padeda net ir iš sudėtingiausių gyvenimo situacijų išsisukti kūrybiškai.
Šį iššūkį pasirinkau tam, kad įgyčiau daugiau patirties, pasitikėjimo ir tam, kad tobulėčiau. Kurdama nuolat atrandu daug naujo, iškilusius klausimus, kaip techniškai vieną ar kitą dalyką padaryti, norisi atsakyti, tuomet tenka ieškoti informacijos, lankyti kūrybos pamokas ir pan. Taip kaupiasi visa kūrybinė patirtis. Visada pasvajodavau, kur nors tai pritaikyti ar panaudoti. Be to labai smagu, kai atrandu bendraminčių, gerbėjų, na o iš čia atsiranda ir užsakymų ką nors sukurti ar net pasidalinti jau sukaupta patirtimi. Minčių ir idėjų kaip pritaikyti savo kūrybą ir patirtį turiu daug, tad po truputį sumanymus ir svajones įgyvendinu. Piešiu, tapau, kuriu asmenines dovanas (lipdau iš polimerinio molio, dailinu indus ir kt.), džiaugiuosi, kai esu pakviečiama patarti tam tikrais kūrybiniais klausimais. Labai mėgstu kurti kartu su vaikais, kurie tiesiog užburia savo smalsumu. Rengiu kūrybinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems. Esu suorganizavusi porą nedidelių parodėlių, kuriose pristačiau bendrą savo ir vaikų kūrybos projektą. Tad vienaip ar kitaip šią sritį pritaikau savo gyvenime.
Dažnai pagalvoju, kokio iššūkio imsiuosi po šio, bet manau, kad tai irgi bus susiję su kūryba. Dabartiniame iššūkyje turiu tikslą sukurti bent po vieną piešinį kasdien bet kokia pasirinkta priemone ar technika. Kitam iššūkiui gal pasirinksiu konkrečią temą, tarkim, išmokti piešti portretą, ar kokią vieną priemonę, pvz. „prisijaukinti“ akrilinius dažus.
Prisipažinsiu, galvojau bus paprasčiau. Atrodo lyg ir žinau atsakymus į klausimus, bet kai reikia tai atsakyti, tai atrodo ne taip jau lengva. Ačiū jums už kantrybę.
Che, che, viskas šaunu! O kas tave įkvepia kurti? Iš kur randi idėjų? Ir kokios jos daugiausiai – visai šviežios, tiesiog iš tavęs, ar dalyje kūrinių bandai atkartoti, perkurti, sumaišyti mėgstamus, matytus kūrinius?
Įkvėpimas – įdomus dalykas. Kuriant kiekvieną dieną jį pradedi suvokti kaip kažką realų ir labai įnoringą, su kuriuo reikia labai susidraugauti 🙂
Pradžioje tikrai buvo sudėtinga kasdien sumąstyti, ką piešti ar tapyti, juolab, kai pritrūksta elementarių techninių žinių, priemonių, o rezultatas dažniausiai nuvildavo. Tad pasirinkau tokią taktiką – piešti labai nesudėtingus, itin paprastus ir nedidelio formato piešinius.
Žinoma, idėjų sėmiausi iš turimų knygų, visagalio interneto, bandžiau kažką atkartoti, kopijuoti, piešiau pagal parodomąsias pamokas ir pan. Po truputį įsivažiavus pajutau, kad mintys ir sumanymai savaime ateina į galvą, o informacijos dažniausiai jau ieškau, tik apie tai, kaip techniškai tam tikrus dalykus išspręsti. Atsiranda noras ir poreikis išbandyti naujas priemones, technikas.
Dabar, kai jau tai kurį laiką tapo nepertraukiamu kūrybiniu procesu, vis dėlto turiu pasakyti, kad didžiausias įkvėpimo šaltinis yra gamta, supanti aplinka ir metų laikų kaita. Man pasisekė, kad gyvenu nuostabiai gražioje vietoje, kur iš visų pusių supa nuolat besikeičiantys gamtos procesai. Pritrūksti minčių, spalvų, formų, faktūrų galvoje – eik ir pasivaikščiok. Minčių ir idėjų pasipildau po lankytų pamokų, pakeliavus, paiškylavus, besidomint menininkių kūryba, labai mėgstu kurti su savo dukromis, kurios taip pat yra mano įkvėpimo šaltinis.
Būna laikas, kai galva atrodo tuščia ir tiesiog nežinau, ko griebtis, tuomet tiesiog imu ir lieju spalvas, bandau išpiešti formas, kai nejučia užsikabinu ir vis tiek ką nors ir sukuriu. Būna ir tokių juodų dienų, kad niekaip nepavyksta prisiversti imtis teptuko, o žiūrėk kitą dieną kaip nieko lengvai „pagimdau“ kelis darbus. Vienas iš tikslų šio kasdienio iššūkio – tai ne tik eiti pirmyn, bet po truputį atrasti savo stilių, spalvas ir charakterį.
Ar dar norėtum kažkuo papildyti ko nepaklausiau?
Papildymui net nežinau, ką galėčiau pridurti, nebent tik tai, kad iššūkiai įvairina rutiną, veiklas, padeda siekti tikslo, ugdo valią, discipliną, kai kurie atneša net ir apčiuopiamos naudos. Gal kasdien tie žingsneliai ir atrodo maži, bet, pažvelgus iš toliau, aiškiau matyti nueitas kelias ir tada supranti, kad šiaip be to kasdienio indėlio nebūtum to pasiekęs.
Papildomai klausimas ne į temą, bet galbūt ir į ją: O kas tau gyvenime svarbiausia? Ar turi misiją? O galbūt tai būsena arba jausmas? Ką labiausiai už viską vertini?
Kalbant apie svarbius dalykus, galiu pasirodyti gal kiek žemiška ir neoriginali – svarbiausia man yra šeima. Būtent artimiausių žmonių dėka esu kas esu ir darau, tai ką noriu. Taip pat svarbu turėti veiklą, kuri teiktų malonumą ir kuria užsiimant aplinkiniai matytų tave laimingą.