Dienos tikslas: 1191 žodžiai. Parašyta: 1211.
Aš pažvelgiau akimirką į Akmenį, tačiau nieko netarus vėl atsisukau į prie stalo sėdinčius žmones.
– Gražus Akmuo, – tarė plikis.
„O Dieve, jis ir yra vadas? Jam jo balsas visai netinka!!”
– Eee… – sutrikus numykiau, – …Ačiū! Nežinau už ką, nes jį radau netyčiom visai…
– Ei! – sušuko akmuo. Aišku jį turbūt girdėjo tik jis pats ir aš.
Plikis nusijuokė. Jo ausys šiek tiek virpėjo jam juokiantis.
– He, he, – dirbtinai nusijuokdama turbūt labiau sumurmėjau, nei kartu nusijuokiau aš.
„Kas tokio juokingo?”
– Sėkis, prisijunk prie mūsų, – ranka pamojo plikis man į laisvas kėdes priešais mus. Kiti sėdėtojai prie stalo nieko nesakė.
Linktelėjau galva ir nebyliai kartu su Antonio prisėdom prie stalo. Jaučiausi nejaukiai tarp visų žvilgsnių. Tačiau jie tuoj nukrypo į Antonio.
Pažvelgiau į jį ir aš. Jam per smilkinį nubėgo lašelis prakaito.
„Jis… Bijo?”
Ir tikrai atrodė, kad jis bijojo. Kaip koks mažas šunytis, atsidūręs priešais didelį vilką ar visą jų gaują.
„O Dieve, ar man irgi jų bijoti!?”
Skubiai apsižvalgiau aplinkui.
– Šiška, tu mane spaudi! – tarė Naoki ir tikrai, supratusi, kad jį vėl iš jaudulio suspaudžiau jį, atleidau kiek pirštus. Jis iškart pridūrė:
– Leisk man bent jau ant stalo ar šiaip kur aukščiau, aš noriu matyti, kas vyksta.
Jo mintis buvo gera. Bet nebuvau tikra, kaip tai padaryti visiškoje tyloje, kai mus seka žvilgsniai.
„Geriau palauksiu, kol visi nukreips akis į Antonio.”
– Taigi, taigi. – tarė juodaplaukis vyras su tokia pačia vis dar nepakitusia, rodos užmušt bandančia išraiška, – Tai girdėjau tu šiek tiek susprogdinai ir sugriovei mano mėgstamiausią klubą.
Antonio atsisukęs pažvelgė į jį.
– Tau papasakoti dainos formatu ar paprastai, kas IŠTIES įvyko, – sarkastiškai atsiliepė jis, pabrėžtinai bandydamas kilstelėti antakį. Jam jis nelabai pakilo.
Juodaplaukis pažvelgė į jį tylėdamas.
„Jo vardas turbūt koks „Žudikas” ar „Skerdikas”…”
– Paprastai, – įsiterpė Plikis, ranka pasitapšnodamas sau per kelnes. Po akimirkos jis išsitraukė iš kažkur turbūt esančios kišenės (tokiuose aptemptuose drabužiuose!) vieną kristalinę cigaretę.
– Na, – pradėjao Antonio, Plikiui tuo pat metu papurtant ir taip užsidegant kristalą-cigaretę, – visų pirma, tai ne aš sugrioviau tą klubą, – užsimerkęs papurtė galą Antonio.
– Ane? – tarstelėjo mergina blondiniškais plaukais. Iš arčiau pasirodo matėsi ant jos nosies galiuko esantis mažas juodas apgamas su plaukeliu, styrančiu iš jo.
– Tep tep, – tarė Antnio, papurtydamas vaikiškai galvą, lyg ką vaidintų.
„Jėzau, jie rimtai bendrauja ar ne? Jei tas Žudikas atrodė kaip žudikas, tai dabar ši porelė atrodo kaip kvailių teatras!”
– Baikit, – rimtai sutramdyt pabandė juos Plikis, išpūtęs apvalų debesį visiems virš galvų. Šis nuskriejo aukštyn, turbūt į ventiliacijos skylutes tvarkingai rombu taškiukais išgręžtas lubose.
– Atsiprašau, – nunarino galvą Antonio. Ir tada, atsisukęs į Plikį, sudėjęs rankas pradėjo jau rimčiau:
– Kaip matau žinios keliauja greitai. Ar kaip ten jūsų, lietuvių, posakis sako…
Pasinaudojus proga pakeičiau pozą ir palinkusi artyn stalo, pasidėjau Naoki ant šio krašto ir dalinai kraštą uždengiau ranka. Lyg jį būčiau pasidėjus tarp kitko.
” Ir šiaip, niekas kitas savo ginklų ant stalo nedėjo, tai gali pasirodyti labai nemandagu!”
Tačiau, rodos, savo manevru neatkreipiau niekieno dėmesio, taigi klausiau toliau, ką kalba Anonio.
– …Ir tada pagaliau susekiau Gilę, – mostelėjo į mane Anonio, tęsdamas savo kalbą.
„O šūdas, daug praleidau!”
– Ji buvo kažkaip atsidūrusi prie zoologijos sodo ir pasirodžius tramvajui link centro įšoko į jį kartu su minia. Nesu tikras, ką ji galvojo keliaudama iki miesto centro, o ne tolyn nuo jo, – žvilgtelėjo į mane Antonio.
Aš pravėriau kiek lūpas, bandydama sugalvoti, ką atsakyti, tačiau nieko nespėjau prararti, o jis jau tęsė:
– Bet įšokau paskui ją pro galines tramvajaus duris. Vėliau jau privažiavus pagrindinę stotį su ja išlipau ir ją nuvedžiau iki baro…
– Palauk, o… KAIP tu ją nuvedei? – įsiterpė Guoba.
„Pala, o tai kažkas nenormalaus?”
Antonio pakėlė ant savo pirštų mėlynąjį kristalą ir pasuko tarp pirštų, rodydamas Guobai.
– Šitai. Argumentuoja charizmą,- paaiškino Antonio.
„Argumentuoja ką? Charizmą? Pala… Jis mane apgavo? Apibūrė??”
– Eee, – sumykiau tyliai, pradėdama ir bandydama įsiterpti, norėdama paklausti, kas, po perkūnais, per velniai čia darosi.
Tačiau manęs neišgirdęs prakalbo Plikius:
– Turėtum žinot, Guoba, tu jau ne naujokė… – kilstelėjo rūkstantį cigarą. Paskui cigaro galą nusklido dūmų juosta ir ore išraitė aštuonetą.
„Palaukit palaukit, nepertraukinėkit manęs! Ką jūs turite omenyje!?”
Guoba tik linktelėjo ir užsičiaupus atsisėdo kiek labiau atsilošus.
– Taigi, nusivedžiau ir pradėjau aiškinti jos bakcground, – tęsė Antonio ir susižvalgė su Plikiu. Šis tyliai linktelėjo analogiškai, lyg jie visi bendrautų mintimis ar nežinia kaip.
„Ką??”
– Pa-pa-pa-pa-laukit! – sumosikavau rankomis pertraukdama visus ir atkreipdama jų dėmesį į save. – Charizma? Ir tu mane sekei??
– Jis turbūt veizėjo į tavo dailų užpakaliuką iš kur toli! – įsiterpė aršiai Naoki.
Antonio pažvelgė į mane. Visi tylėjo.
– Na, aš turėjau gi kažkaip tave surasti ir atvesti, ar ne? – tarė Antonio.
– Aš… Man nereikia jokių tavo atvedimų! – atrėžiau aš. Ir pamačiusi, kad Plikis jau žiojasi tuoj pridūriau:
– Ypač jeigu mane apgaudinėjat su kažkokia charizmos magija!
– Tikrai! Tikri niekšai! – Pridūrė tuoj Naoki lyg kokia arši varna, bandanti paaštrinti pokalbį dar daugiau.
– Antonio, tu jai nieko nepasakojai? – įsiterpė į mane žiūrėdamas Plikis, nenuleisdamas nuo manęs akių.
Aš pažvelgiau į Akmenį. Jis virvele vis dar dar buvo apsisukęs aplink mano riešą, taigi jei būtų reikėję būčiau galėjus jį tuoj pagriebti ir kažkaip gal panaudoti. Kažkaip.
– Mažai spėjau, – tarė Antonio. – Tik tai, kas ji tokia ir kur jos atmintis.
„Va, atmintis!”
– Va, ir dar atmintis! Kokia dar sušikta atmintis!? – užsivedžiau, klausdama pakėliau rankas ir tuoj jas nuleidau. – Aš nežinau ir neatsimenu nė vieno jūsų, apie kokią dar atmintį kalbate?
„Blehamuha.”
Aplinkiniai tylėjo, o Plikius vis dar nenuleido akių nuo manęs. Kažkaip bandžiau jo žvilgsnio išvengti, tačiau tai buvo sudėtinga, kai jis sėdėjo priešas pat mane.
– Jeigu man tučtuojau nepasakysite, aš nenoriu turėti jokių reikalų su jumis. Aš išeinu, – pagaliau nusprendžiau pagrasinti ir uždėjau ranką ant Naoki, jei tik reiktų tuoj keltis.
Tuoj pamačiau kaip Guoba pasitaiso savo patranką už savęs ir viena ranka paliečia ją, nes ši sujudėjo.
– Ramiai, – mostelėjo ranka Plikis, net neatsisukdamas į Guobą, o ši klusniai nuleido rankas atgal. Tik ji jų dabar nebesukryžiavo. Ir žvelgdamas man į akis, lyg bandydamas apiburti pridūrė:
– Tuomet, leisk, pradėsiu nuo pradžių. Buvo kiek nemandagu iš mūsų pusės taip pasielgti. Aš tau papasakosiu viską, ką tau tik reikia žinoti.
„Ką tik REIKIA žinoti??”
– Ką reikia ar ką NORIU? – palenkiau galva nepasitikėdama Plikiu. Jeigu mane Antonio čia apvedė apibūręs kažkokia magija, kaip galėjau pasitikėti šiuo ir dar šitais visais nepažįstamais žmonėmis? Kur aš išvis dabar esu? Kur jie mane atsivedė?
„Pala, o jeigu Antonio mane apibūręs ir dabar??”
– Ką reikia ir ką nori. – tuoj pasitaisė Plikis, baigdamas rūkyti cigaretę ir padėdamas ją šalin. – Ką tu jau žinai?
– Aš… Eee.. – sumykiau, bandydama suvirškinti viską, ką žinau, į kažkokią pažįstamą ir atpasakojamą formą.
– Na gerai, gerai, turbūt blogai paklausiau, – palinksėjo Plikis ir pasitaisė savo aptemto kostiumo rankovę. Šios taisyti jam nelabai reikėjo, nes ji ir taip buvo tvirtai prigludus prie jo odos lyg antra oda, bet jam tai atrodė lyg reikalingas veiksmas.
Plikis apžvelgė aplinkui sėdinčius žmones.
– Tada pradėkime nuo mūsų. Taip bus paprasčiau. Kiekvienas, – kreipėsi jis į už stalo sėdinčius žmones, – prisistatykite mūsų viešniai, kas jūs tokie.
Pirmoji sukruto Guoba.
– Esu Guoba, – vis dar atsilošus niūriai tarė ši, vėl susilankstydama rankas lyg origamį savo glėbin, – esu čia atsakinga už minios kontrolę ir Tualetinierių legionų valdybą.
Tada nutilus po sekundės jau sarkastiškai pratęsė:
– Mano mėgstamiausia sriuba šaltibarščių. Pakaks?
Plikis nusikvatojo iš Guobos žodžių turbūt.
– Gerai, pakaks. – tarė jis. – Rūta?
– Esu Rūta ir aš esu alkoho… – prakalbus išsišiepė lyg kokią juokingą frazę būtų pasakius blondinė, – Na gerai, esu čia informacijos ir tinklų šefė, o mano ginklas, tai visa, kas telpa galvoje.