Dienos tikslas: 1179 žodžiai. Parašyta: 1185.
– Švari, – linktelėjo Antonio pažvelgęs man į kaktą.
Aš pirštais paliečiau savo išsausėjusią odą. Ji buvo šiek tiek išsitempusi. Paliečiau žaizdą ir atlėpusi odelė šiek tiek atsikėlė, bet tai skausmo nekėlė.
Atsikėliau ir priėjus prie ant sienos stovinčio veidrodžio pažvelgiau. Tikrai. Švaru. Tik smakras kažkuo išteptas.
Pasitryniau smakrą, tačiau šis nenusivalė.
– Jis ir neturėtų nusivalyti. – tarė Naoki. – Taip buvo ir ankščiau.
Lioviausi valyti smakrą ir suglamžiusi rankoje drėgną bei kažkuo aštriu atsiduodantį skudurėlį išmečiau į netoliese stovėjusį šiukšlių kibirą.
– Eime? – pasiūlė Antonio.
– Eime, – atsakiau aš.
– Eime, – pakartojo Akmuo aidu, sarkastiškai.
„Durnius.”
* * *
Mes keliavome iki Babkių Karaliaus salės, sakė man Antonio. Nelabai žinojau, kas tas Babkių Karalius ir ko man tikėtis, bet mes keliavome link jos.
Aš, tamsiaplaukė mergina, kuri pasirodo esu vardu Gilė, mano rastas ginklas ir keistai artimas draugas Naoki Takaši… Kad ir koks ten jo vardas, žodžiu, Džo, kuris yra geras ginklas ir prastas pašnekovas. Ir Antonio, kostiumuotas veikėjas iš YYY Gaujos. Gaujos, kurią man sakė, kad aš pažinojau, tačiau nieko apie ją nežinau.
„Klausimų daugiau nei atsakymų…”
– Antonio, o kodėl aš turėčiau tavimi pasitikėti? – paklausiau jo leidžiantis liftu nuo medicinos punkto į nežinia kurį aukštą po žeme. Arba ant žemės.
Antonio pažvelgė į mane. Jo mažytis kristaliukas ant kaklo nušvito akimirksnį žalsvai.
„Kas čia per kristalas?”
– O kodėl neturėtum? – perklausė jis atgal. – Taigi aš išgelbėjau tau gyvybę.
– Išgelbėjo… Pabėgdamas – įsiterpė Naoki tyliai iš mano delno. Šis gulėjo delne kadangi visai nenorėjau jo vėl grūsti nežinia kur – o jei kas… Na, bent jis bus po ranka. Ar tiksliau rankoje.
– Nuo ko? – kilstelėjau antakį. Aš supratau, kad tai buvo Miesto automatonai, kuriuos mačiau dar prie zoologijos sodo ir turbūt už jų stovintys kažkokie žmonės, tačiau nenutuokiau, kokie.
– Nuo Miesto sargybos, be abejo. Juk… Ji buvo paskui tave, tiesa? – Antonio kilstelėjo antakį.
– Mmm, – susimasčiau, – galbūt…
„Išsigandęs vyras! Gabrielė ankščiau!”
– Pala, taip! Turbūt paskui mane, – skubiai pridūriau prisiminusi susitikimą su grupele žmonių lauke baro, – Mane pastebėjo grupelė žmonių lauke šalia baro… Kol galvojau eiti paskuti tave ar neeiti.
– Na, matai kaip, sakiau, kad tau reikėtų labiau manimi pasitikėti, – šyptelėjo Antonio.
Nežinau kodėl, bet aš juo pasitikėjau labiau. Nesu tikra, nes apie jį, jo praeitį ir kuo aš su juo susijusi nieko nežinojau… Bet kažkodėl pasitikėjimas juo pakilo.
Liftas sustojo, sudzingsėjo ir jo durys tyliai atsidarė. Antonio išlipo iš kabinos ir aš nusekiau paskui jį. Išlipome dar vienam baltame tunelyje. Tik šis buvo daug platesnis, didesnis nei koridoriai, kuriais ėjome. Per tunelio vidurį ėjo tušti bėgiai.
„Kažkoks labirintas.”
– Ką dabar? – paklausau sekdama paskui Antonio.
– Dabar laukiam, – atsakė jis, paspausdamas žalią apvalų mygtuką ant platformos prie bėgių krašto.
Nepraėjus nė kelioms sekundėms netikėtai išgirdau švilpimą ir iš vieno tunelio galo bėgiais atskrido mažas vienas vagonas, be regimo variklio ar kažko panašaus.
– O, greičiau, nei tikėjausi! – nusijuokęs nusistebėjo Antonio.
Tuščiam vagonėliui sustojus į jį įlipome, o šis net neklausdamas, kur norime keliauti, uždarė savo duris ir pradėjo tai lėtai ir greityn švilpti tuneliu atgal, iš kur buvo atskriejęs.
– Kur mes važiuojame? – paklausiau Antonio, lekiant tolyn.
Antonio akimirką patylėjo.
– Na, juk sakiau tau – iki Babkių Karaliaus. Ar tavo tokia prasta atmintis?
– Ne… – tyliai sumykiau.
– Tai va. Beje, tai visi klausimai, kuriuos turi?
– Oi ne! – sumojavau rankomis. Tai tikrai nebuvo visi klausimai, kuriuos turėjau.
* * *
Mums bekeliaujant požeminiu traukiniu iki reikiamo YYY miestelio galo Antonio pasakojo, kaip jis buvo vienas iš kelių Babkių Karaliaus pavaldinių, atsakingų už Kauno Miesto ir susijusias užduotis. Kartu su Guoba ir keliais kitais žmonėmis jis buvo pavaldus Karaliui ir darydavo viską, ko prireikdavo. Kaip koks, jis man sakė, slaptas agentas.
Jis YYY Gaujoje dirbo jau daugiau nei dešimt metų, nuo pat tada, kai baigęs institutą Mieste nusprendė, kad jo vertybės jam ne prie širdies.
Antonio man dėstė kaip YYY Gauja išties nebuvo jokia Gauja – tai tik senas jos pavadinimas. Tai buvo panašiau į milžinišką, keliasdešimt tūkstančių „darbuotojų” arba gyventojų turinčią korporaciją arba mikro šalį šalyje.
Įsikūrusi apie 70 kilometrų atstumu nuo Didžiojo Kauno Miesto savo pačios nuo pagrindų iškeltame mieste, vietinių vadinamame tiesiog miesteliu arba YYY miestu, ji čia ruošė ir gamino visus su tualetais susijusius įrenginius ir reikmenis.
Neatrodė, kad Antonio būtų buvęs labai patenkintas Gaujos veikla, bet jo žodžiais – bet koks dalykas yra vertas didelio dėmesio, kai jį gaminanti korporacija turi praktišką monopolį visame pasaulyje.
Paklausus, kodėl Gauja turi tokį keistą pavadinimą, Antonio negalėjo atsakyti, kodėl. Tik paminėjo juokais mitą, kad taip ji pasivadino Babkių Karaliui sėdint ant unitazo, nusikakojus, vandeniui aptaškius jo užpakalį ir pašokus į orą šaukiant „yyy”. Ir, aišku, įspėjo Babkių Karaliui šios teorijos neminėti.
Klausimus apie mano praeitį Antonio sėkmingai ignoravo arba nukreipdavo kita linkme, sakydamas, kad apie tai tiksliau papasakos kiti. Tačiau jis man papasakojo, kaip aš kadaise buvau gaujos YYY narė, atsakinga už kažkokius slaptus tyrimus, apie kuriuos jis jau nebegali pasakoti ir pats niekada beveik nieko nežinojo. Miesto tarybai nepatiko tai, ką aš sužinojau, taigi jie mano atmintį išlupo su viltimi ja pasinaudoti, o pribaigimui įmetė į Areną. Pramogai. Fe.
Naoki, rodos, mano priešiškumas Tarybai sužavėjo. Ir ne veltui, geriau pagalvojus – gi ji ta pati, kuri jį įgrūdo po pačia Arena. Na ir liurbiai.
* * *
– Atvykome, – lakoniškai nustatė Antonio mums išlipus iš lifto, pralėkusio per rodos begalinį dangoraižį iš požeminio traukinio stotelės.
Mes stovėjome priešais dideles baltas bei aukso spalvom raižytas duris platesniame koridoriuje nei kiti. Taip pat vienodai tuščiam, beje – nei žmonių, nei daiktų jame nebuvo. Net langų nėra. Tik nesibaigianti balta spalva.
– Pagaliau: ši balta tuštuma mane veda iš proto, – aš linktelėjau galva.
Antonio, rodos, supratingai žvilgtelėjo ir atsisukęs į duris palietė savo amuletą. Po akimirkos durys atsivėrė.
„Oho. Prabangiai.”
…Į milžinišką salę, su auksinėmis skulptūromis, prie sienų čiurlenančiu vandeniu, milžiniškais langais į lauką ir didžiuliu stalu salės gale.
Prie šio jau sėdėjo keletas žmonių, sprendžiant iš kėdžių skaičiaus, iš kokių penkiasdešimties galimų. Ir rodėsi, kad jie mūsų laukė.
Antonio be žodžių mostelėjo galva ir žengėme pirmyn.
– Kas čia per prakeikta vieta? – sumurmėjo Naoki delne.
Tačiau jam neatsakiau ir vietoj to tik švelniai paglosčiau pirštais, suimdama tvirčiau. Iš mano rankos jis kristi neturėjo. Nors gal ir keista turėjo būti ateiti su Akmeniu viename delne. Ypač tokiam kambaryje.
„Na, bet Antonio vis dar su savo gitara, tiesiai iš raketos – aš gi neturėjau progos kur kitur jį pasidėti…”
Prie stalo, pačioje matomiausioje vietoje, prieš mus sėdėjo praplikęs vyras, kampuotu veidu ir labai trumpa kelių dienų barzdele. Jis buvo apsivilkęs ryškiai raudoną aptemptą kostiumą, lyg būtų prieš pat akimirką išlindęs iš kokio baseino ar šokęs parašiutu, ar daręs kažką, kam ergonomikos reikėjo. Jis susidėjęs rankas stebėjo mus ateinančius.
Iš kairės jam sėdėjo dvi merginos: Guoba tuo pačiu baltu kostiumu, tik šį kartą už savęs turėjo kažkokią neaiškią patranką. Bei mergina, kurios nepažinau – blondinė ilgais plaukais ir neišraiškingu smailoku veidu bei dideliu, beveik turbūt jos ūgio dėklu šalia.
Iš kitos pusės prie stalo sėdėjo vienas vyras – juodaplaukis, trumpaplaukis ir atrodantys taip, lyg tuoj ateis ir išdaužys kam galvas. Tiesą sakant jis nelabai skyrėsi nuo lyderio plikio, tik šio galva nebuvo skusta plikai.
„Jis gal kiek primena Ovidijų dar iš Arenos.”
Priėjome artyn stalo ir sustojome likus keliolikai žingsnių. Vieni kitus tyloje apžvelgėme ir man kažkurią akimirką jau pradėjo darytis net visai nejauku.
– Kokia krūva debilų, – burbtelėjo Akmuo, kuriam matomai buvo visai nė motais nei ką jis kalba, nei ką kiti, įskaitant mane, pagalvos apie jį.