Dienos tikslas: 527 žodžiai. Parašyta: 543.
Kaip jau turbūt pastebėjai – aš rašau meilės laiškus. Man šis žanras visai patinka – tai gyvas, atviras būdas kalbėtis su įsimylėtaisiais, nekalbant su jais žodžiais ir kitais garsais iš gerklės gelmių.
Kartais sulaukiu klausimų – kaip rašyti meilės laiškus? Štai, pateiksiu vieną meilės laiško pavyzdį ir pabaigoje aptarsiu jo struktūrą bei išskirtinumus.
Laiškas:
Mano, [cenzūruota],
Rašau tau iš tolimosios Italijos, sėdėdamas tavo kursiokės namų sofos gale. Kai pati esi toliau nei už kelių tūkstančių milimetrų, virtuvės baro šalyje.
Kaip matai – tai pirmasis laiškas Tau, kurį rašau ne ranka. Tikiuosi nespėjai taip priprasti prie mano kreivalionių, kad neperskaitytum šio rašto?
Žinai, šią akimirką stebiu tave ir nenoriu to išduoti garsiai… Bet man labai patinka, kaip tu galvodama vaikštai pirmyn ir atgal, mąstydama, kas parašyta tavo sąsiuvinyje (beje, kas jame parašyta?), o po to atsidususi atsiremi į stalviršį bei vėl pradedi galvoti.
*Nusišypso*
Tu ką tik mane pabučiavai į pakaušį. Ir tai buvo nuostabu. Kaip ir visi kiti tavo bučiniai.
Nuėjusi į miegamąjį tu kažką spaudinėji kompiuteryje. Girdžiu tai. Bet gaila – nematau. Nematau, todėl negaliu aprašinėti, kaip šiuo metu elgiesi, negaliu krauti į savo atmintį tavo vaizdų ir atvaizdų, negaliu vis labiau suprasti, kokia tu beprotiškai graži.
*Patempia galvodamas už ūso. Iškrenta vienas ilgas plaukas. Gaila…*
Na, bet aš padarysiu triuką. Einu, paimsiu sausainį. Ir kartu, tarytum netyčiom, pažiūrėsiu, ką veiki!
*Grįžta*
Tu sėdėjai atsirėmusi į lovos galvūgalį, o ant sulenktų kelių buvai pasidėjusi kompiuterį. Ir man sustojus tarpduryje tarei:
– Ką?
Nusišypsojai. Aš, turbūt, nejučiomis irgi nusišypsojau. Bei pasiunčiau bučkį. Tai tavo šypseną tik dar labiau padidino.
Šią akimirką sėdžiu, rašau šį tekstą ir galvoju – taip bendrauti su tavimi labai nuostabu. Beprotiškai. Ir kaip aš gi tave sutikau? Nejaugi tai tik aklas atsitiktinumas?
*Pameta mintį*
Ką tik nuėjau tau ir papasakojau apie du dalykus – atsitiktinumų matematiką ir didelių skaičių taisyklę. Ir, žinai, jei tai tau tikrai buvo nuoširdžiai įdomu taip, kaip kad atrodė…
*Nusišypso*
…Tikiuosi, kad atsitiktinumų matematika lems, jog bendrausime dar ilgai ilgaaaai.
*Šypteli*
Pasiilgau tavęs. Tuojau pabaigsiu šį laišką ir ateisiu pas tave į lovą. Jau tuojau!
Tavo,
Danielius
P.S. Jau kelias paskutines savaites mano tekstai ir laiškai yra kažkokie keistai nerišlūs, nepoetiški ir *tokie*. Nesuprantu – gal tai tavo įtaka? Gal dėl manęs tu pamiršti, kaip ruošti valgyti, o aš – kaip rašyti?
P.S.S. :3
Laiško apžvalga:
Šis laiškas yra paprasto, mažyčio minčių ir dėmesio parodymo pavyzdys. Tokius laiškus galima rašyti ant lipnių lapukų, paslapčiomis palikti įsimylėtojo užrašinėje arba parašyti jį per 10 minučių, kol jis/ji prausiasi duše. Trumpas, lengvas, neįpareigojantis ir lengvo turinio.
Kiti laiškai gali būti sunkesni – pavyzdžiui, pasidalinti naujai rastomis idėjomis (perskaityta mintimi knygoje, išgirstu pratimu paskaitoje), pasidalinti dienos potyriais (ką matei, jautei, veikei ir išgyvenai), pasidalinti požiūrį į patį santykį (pavyzdžiui, kas patinka ar nepatinka, kai sunku tai ištarti balsu). Tačiau šis – lengvas.
Tokiam laiškui nereikia pasiruošimo. Tiesą sakant – visiems laiškams, išskyrus tuos, kuriuose daliniesi atrastomis idėjomis, nereikia didelio pasiruošimo – tiesiog kalbėti.
Nereikia kreipinių. Nereikia kažkokios specifinės „laiško struktūros“ – paprasčiausiai rašai taip, kaip kalbi. Kaip tu kalbi? Ką nori pasakyti? Ką jauti? Užrašyk viską.
Šitokie laiškai, tikėtina, neįsimins ilgam. Net užrašyti išskirtiniu stiliumi ar neįprastoje vietoje (gal ant tualetinio popieriaus rulonėlio?), jie suveiks tik kaip mažytis saldainiukas. Taigi ir nesitikėk palikti ilgalaikio įspūdžio.
Tokių bereikšmių laiškų nauda nėra ilgaamžiškume – tai akimirkos priminimas, kad tau kažkas rūpi. Kaip mirktelėjimas akimis. Ir jie tuo geri.
Laiškus analizuojantis,
Danielius