Dienos tikslas: 532 žodžiai. Parašyta: 659.
Jei skaitai šį tekstą, reiškia, kad man pakankamai patiko tai, ką parašiau arba manau, kad tu gali suteikti ieškomų atsakymų ir informacijos į tekste keliamus klausimus.
Meilė.
Praeitame laiške mes bandėme išsiaiškinti, kas tai yra. Pabandėme atsakymą rasti logiškai. Ir pateikėme savo paties atsakymą.
Tačiau…
Kuo meilė skiriasi nuo įsimylėjimo?
Kuo įsimylėjimas skiriasi nuo susižavėjimo?
Kuo susižavėjimas skiriasi nuo aistros?
Ir kuo aistra skiriasi nuo meilės?
Meilė – tai sudėtinga emocija (ar gal geriau apibūdinama kaip jausmas – skausmas juk ne emocija, tik jausmas), kurios trokšta kiekvienas. Žmonės, kurie netrokšta meilės, na, kurie sako, jog jos netrokšta – meluoja. Kitaip neįmanoma.
Kodėl?
Na… Aš nežinau. Tik taip jaučiu – juk turėtų būti taip, kad meilės trokšta kiekvienas, nejau bus kitaip? Juk tai toks malonus jausmas, kad jis net malonesnis už tą, kurį jaučiame valgydami skaniausius ledus ar močiutės keptą kugelį. Malonesnis už miegą ir malonesnis už tiesiog seksą.
…Nors gali paprieštarauti. Jei manai kitaip – sakyk, man įdomu.
Meilė. Panagrinėkime kartus, kai buvau įsimylėjęs ir pabandykime išsiaiškinti, kada šis jausmas gimdavo manyje. Negaliu įsijausti į kitų žmonių kūnus, taigi atleisk – tai bus visiškai subjektyvu. Bet turbūt galiu kalbėti tik apie save, juk esu gana vidutinis žmonių genties atstovas.
(O galbūt nesu, bet vėlgi – sakyk, jei taip yra.)
Merginos, kurias įsimylėjo Danielius
Atleisk, nes nežinau ar aš jas išties mylėjau. Tai ir sakau tiesiog „įsi-mylėjo“. Štai, kas vyko.
Pirmoji. Gerda.
Susipažinau su ja draugo gimtadienyje. Tai buvo įdomi mergina, man patiko su ja bendrauti ir bazarinti internetų kalba – ji tuomet buvo vienintelė, kuri mane suprato. Daug su ja kalbėjau skypėje (aha, pameni laikus, kai šis buvo svarbus?), net kūrėme romaną, rašydami veikėjų veiksmus paeiliui.
Tai nebuvo mano mergina. Bet buvau ją įsimylėjęs, kai man buvo beveik 19-ka metų.
Vieną naktį po kažkokio renginio, stotelėje laukdamas autobuso, nedrąsiai pasiūliau jai kartu nueit į teatrą. Ji atsakė, kad nori likti draugais. Nepamenu, kaip po to atsisveikinome.
Po to sužinojau, kad jai aš visai nebuvau įdomus, o ji buvo susižavėjusi mano geriausiu draugu. Kas kiek sužlugdė susižavėjimą.
Paskui apie mėnesį erzinausi ir ieškojau būdų, kaip iškeliauti iš draugų zonos. Taip patekau į pasimatymų ir savigudos informacijos pasaulį ir pradėjau judėti šalin nuo internetų ir video žaidimų.
Antroji. Laima.
Susipažinau su ja feisbuke, kaip ir su Gerda. Laimoną pasirodo jau buvau keliais mėnesiais ankščiau matęs po draugų diskusijomis. Tai irgi internetuose gyvenusi mergina, kuriai tuomet patiko Nyan Cat mėmas ir kiti į jį panašūs.
Ši – tapo mano mergina. Pirmoji, kurią, jau būdamas 19-kos, pabučiavau.
Tikėtina, kad su Laimona bendravau apie 3-4 mėnesius labiausiai todėl, kad tai buvo kažkas naujo! Uf! Pati pradžia! Tada išsiskyrėme, kai man nusibodo ir pasakiau – gana. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip padariau.
Trečioji. Tilda.
Ši buvo pirmoji, su kuria įvyko nuotykiai lovoje. Hm. Ilgai jie nesitęsė.
Ketvirtoji. Mileta.
Su šia buvo ilgiausi santykiai. Ir ji turbūt pirmoji, apie kurią tikrai galima būtų pasakyti, kad mylėjau. Ne įsi-, o pilnai. Rūpestingai.
Nesenai skaičiau Brenda Schaeffer knygą „Kas tai – meilė ar priklausomybė?“ ir šioje knygoje autorė (beje, tikra psichologė, o ne kažkokia Vedomis ir NLP besivadovaujanti nevisprotė) aprašo skirtumus tarp reikalaujančios „meilės“ ir duodančiosios.
Su Mileta buvo taip, kad jai mielai daviau visą save – kiek tik teturėjau.
Tada išsiskyrėme, nes Mileta permiegojo su kitu vaikinu ir prisipažinusi nusprendė, kad geriau nutraukti santykius. Gal kiek nenoriai, bet sutikau – juk negaliu laikyti jos prievarta.
Penktoji… Ir kitos...
Kuriomis susižavėdavau ir tuomet ne tiek. Visa aibė, kurių ieškojau, išsiskyręs su Mileta, du metai bėgiojimo paskui įdomesnį sijoną.
Ne itin malonūs santykiai. Mažai jų ir atsimenu – paprasčiausiai jie buvo tokie trumpi.
Ir štai, tada kyla klausimas – kada santykiai buvo geriausi?
Kada aš patyriau tikrąją meilę?
Ir kas ta meilė yra?
Atrodytų – kad tai davimas. Savęs dovanojimas. Juk santykiai tuomet buvo ilgiausi, o ir šiaip, iki pabaigos gal ir patys maloniausi.
Bet ar dalindamas save neišdalinsi per daug? Ar dalindamas save netapsi įkyriu kito žmogaus vaiku, kurio mylėti šiaip visai nesinorės? Ar tikrai dalinimas yra atsakymas?
…Galbūt dalinimasis?
Ką manai tu? Kokie tavo atsakymai ir pamąstymai apie maloniausią jausmą, kurį galime jausti?
Susimastęs,
Danielius