Dienos tikslas: 554 žodžiai. Parašyta: 668.
Jei neskaitei pirmos mano praeities juodraščių dalies (ar neaišku, kodėl juos rodau), spausk šias raides ir skaityk.
2014, spalio 11 diena.
Mūsų herojės tėvas buvo uždaras, šiek tiek psichopatiškai atstumiantis žmogus. Jis nerodė jokios meilės savo žmonai ir, svarbiau – savo dukteriai. Jei tik ta norėdavo bent šiek tiek meilės, jis ją atstumdavo ir keliaudavo į savo trobelę, kurią susirentė kiemo gale ir ten garsiai klausydavo Frank Sinatros, Elvio ir kitų senų dainų. Tai buvo vienintelis dalykas, ką galėdavai girdėti iš už uždarų trobelės durų, kur mūsų herojė būdama maža stovėdavo ir klausydavo.
Tėvas niekada nerodė meilės savo dukteriai. Ji jam buvo kaip koks dalykas, atėjęs į gyvenimą, nors jam to niekada nesinorėjo. Tai buvo žmogus, kuris mėgo savo darbą (kad ir ką jis dirbo) ir nekentė žmonių. Kadaise jis bandė būti žmogiškas, tačiau vis iš naujo ir naujo buvo atstumtas, taigi gyvenimas pasisuko šia linkme.
Žmonos jis irgi nemylėjo. Žmona buvo tokia, kuri troško dėmesio, tačiau negavo.
Kartą mūsų herojei apsilankius šiek tiek geresniame restorane, nei ji kada gyvenime lankėsi, ji išgirdo tylią Frank Sinatros dainą L.O.V.E… Ir pravirko. Ta daina jai priminė tėvą, visus jų nesveikus santykius ir tai, kaip tėvas kažkurią dieną po nežinomo įvykio pasikeitė.
(Gal tas įvykis koks traumuojantis – negimęs (miręs) vaikas? Jis kažką nužudė? Mirė mylimas žmogus, kuris vienintelis jį palaikė sveikame proto?)
Išgirsta daina sujaudino mūsų heroję. Ji pradėjo niūniuoti ir kuo ilgiau tai darė, tuo liūdniau jai darėsi. Dėl savo santykių su vaikinais, dėl meilės trūkumo ir dėl viso tragiško gyvenimo, kurio ji neišnaudojo.
2014, spalio 14 diena.
Laiškas triukšmautojams apie miegą ir sapnus.
Ar jūs nebaigsite trankytis? Barškinti radiatorių? Triukšmauti?
Ir vėl.
Trečia valanda nakties.
O jūs žadinate visus, kuriuos galite.
Dievaži, kaip aš jūsų nekenčiu.
Košmaras.
Aš noriu miego.
Aš noriu miegoti.
Aš noriu miegoti kartu su Simona.
Ją apsikabinti ir būti apkabintas jos.
O jūs čia barškinate.
Ir net svajones – ir tas – iš galvos išmušate.
Nedaug šiame gyvenime tikrų, nuo nieko nepriklausomų džiaugsmų.
Laisvė svajoti ir sapnuoti yra viena iš šių.
O jūs imate ir ją atimate.
Su savo triukšmu.
Chaosu.
Beprotišku naikinimu.
Ausinėse groja dramatiška ir bauginanti lotyniška E Nomine muzika…
…Aš rašau, tai ką privalau. Ką pats save priverčiau.
O ar man pavyks užmigti? Ar pavyks išsimiegoti?
Ir dar svarbiau – ar pavyks sapnuoti Simoną?
Ar leisite?
Tylos!
2014, spalio 20 diena.
Trumpas laiškas-žinutė [cenzūruota].
Aš klausiau, o kas taip patinka tau, kad sakytum ačiū ir dėliotum paikas širdutes?
Kai tu pasakei, kad ir ne tiesiogiai, kad ir gal neskirdama man, kad žmogus, kuris kažką pasiekęs yra dar ir nedurnas tavo akyse (+ šypsenėlė), aš priėmiau tai kaip komplimentą.
O palaikymo žodžiai man patinka. Dievaži, gal ir atrodytų kitiems, kad man jų visai nereikia – gi Danielius toks pasipūtęs visad – bet man jie kelia milžinišką džiaugsmą. Ypač kai tai pasako mergina, kuriai jaučiu simpatiją.
Kas taip veikia tave? Man net matyti tą „ačiū“ iš tavęs ir kitas padėkas – net tai džiugina! Man tai mintyse kartu su palaikymo žodžiais krenta į tą patį džiaugsmo krepšį.
Jau mačiau, kad tau patiko ryte dėžutėje rasti riešutų sviesto iš Čekijos.
Nujaučiu, jog tau ir taip patinka gauti dovanas – gi sakei, kad esi mėgėja jas dovanoti kitiems, o jau tokie mes esame žmonės – darome kitiems tai, ką mėgstame patys.
(Cha, dabar pagalvojau – o ir išties man taip smagu skaityti tavo begalinius laiškus ir tavo mintis, lygiai, kaip darau pats.)
Spėju, kad tau patinka, kai tavimi rūpinasi.
Spėju, jog tau patinka gauti dovanas.
Spėju, jog tau patinka, kai kiti būna atviri. Ir sako, jei kas ne taip.
Buvau prisiminęs dar kažką, bet dabar nebeatmenu. Na ir tiek to, prisiminsiu kitą kartą.
Ar šie dalykai tiesa?
Kas tau patinka taip, kad kartotum ačiū ir dėliotum paikas širdutes?
* * *
Ar bent dalis jo. Kitus spalio tekstus jau spėjau paviešinti arba retomis dienomis (per mėnesį šių buvo, berods, septynios) – neparašiau nieko.
Ar jau tampa tampa aiškiau, kad kartais ir aš rašau nesąmones?
Nesąmones rašęs,
Danielius
P.S. Labai tikėtina, kad nesąmones rašau ir dabar. Palik komentarą, jei taip manai. Ar šiaip, nesijaudink, po penkerių ar dešimties (ar penkiasdešimties) metų pats tuo tikėsiu. 🙂