Dienos tikslas: 213 žodžiai. Parašyta: 825.
Jaučiuosi toks mieguistas. Ką tik vos neužmigau akimirkai prigulęs ant lovos!
Šiandienos susitikimas su 16 nuostabių žmonių Junk Food Caffe (vegetariškoje kavinėje-bare-meno galerijoje, kur tau turbūt patiktų) buvo beprotiškai smagus. Tačiau vis tiek akys merkiasi ir mintys krenta iš galvos.
…Kartu ir noriu parašyti šiandienos žodžius. Noriu rašyti. Visą šią dieną apie tai svajojau.
Kodėl aš taip pamėgau rašyti? Ar tai – dėl tavęs?
Na, bet pala, nėra juk skirtumo. Šią akimirką aš noriu rašyti. Ir tą darau. Tikiuosi, kad tau vis dar patinka skaityti. Ir tą darai.
O jei ne – tai bent ačiū, kad įkvepi.
Jaučiuosi keistai tai rašydamas. Jaučiuosi kaip koks beprotiškai įsimylėjęs ir meilėje kaip alkoholyje paskendęs liurbis. Tačiau gal taip mane veikia tas beprotiškas noras kristi ir sapnuoti.
Ar žinojai, jog miego trūkumas gali greitai paveikti taip, kaip bokalas ar du alaus? Minčių šokinėjimas, beprotiškas atvirumas ir nesiorientavimas aplinkoje – visa tai to poveikis.
Bet pala. Pamečiau mintį.
Ak, ak.
Jaučiuosi tirpstantis.
Per greitai.
Per greitai, Danieliau.
Nesveika.
Kaži, ar mano sapnai išsipildys?
Ar juos nužudys visas tas laikas iki Kalėdų?
Kasdien aš pajudu diena artyn. Tačiau ko?
Mano ausyse… Na, gerai, ausinėse, skamba Hungry Ghosts daina „I Don’t Think About You Anymore But, I Don’t Think About You Anyless“… Ką reiškia pavadinimas, nesuprantu, bo tiek mieguistas esu. Bet man patinka tai, ką girdžiu. Man patinka.
Tai, ką rašiau tau, pradėjau rašyti kaip paprastą žinutę. Dabar matau, kad tai išsitęsė iki kažko daugiau. Kas tai – laiškas? Minčių paketas? Psicho-pašto-parcelis, kaip pavadintų mokslinės fantastikos rašytojai?
Pradėjau tai rašyti kaip žinutę. O baigiau minčių srautu.
Atviru.
Neredaguotu.
Netaisytu.
Nekvėpintu kvepalais, slepiant bjaurų 16-tojo amžiaus Paryžiaus gatvių kvapą.
…Ar esi skaičiusi Baltą drobulę? Arba buvusi spektaklyje? Prieš du metus mačiau tą spektaklį.
Na, gerai, meluoju – mačiau jį keturis kartus.
Ir visų jų pabaigoje plojau stovėdamas.
„Per kančias į žvaigždes, Garšva, per kančias į žvaigždes!“
„Atskrend sakalėlis per žalią girelę, atmušė sparnelius į sausą eglelę“…
Nežinau, kas atliko Antano Garšvos rolę. Tačiau man patiko jo vaidyba. Man patiko scenografija. Ir pati istorija. Patiko muzika. Ir šviežiai remontuotos didžiosios salės kvapai – tai buvo pirmas spektaklis naujoje salėje. Ir dar trys.
Prisimenu, pirmą kartą pamačius spektaklį man ištryško ašara. Kas man nėra įprasta.
Antrą – buvau kaip ne savas.
Trečią – kartojau spektaklio frazes.
O ketvirtą prižadėjau daugiau į spektaklį niekada neiti, nes jis taip aštriai smogė tiesiai man į širdį.
*Kosteli*
Bet tau juk turbūt neįdomu klausytis apie mano patirtis spektaklyje, ar ne? Juk spektakliuose ir teatre tu kaip ir gyveni. Kas tau čia naujo, ar ne?
*Šypteli*
Žinai, tai visai ne į temą, bet man patinka bendrauti su tavimi.
…Ir tai darydamas mėgaujuosi kiekviena akimirka.
Kartais pagalvoju – gerai ar blogai, kad tave tuomet pabučiavau septinto (ar devinto?) aukšto balkone? Gerai ar blogai, kad rašau tau šias žinutes ir nenoriu tavęs pamiršti iki gruodžio? Gerai ar blogai?
*Meta mintis iš galvos*
Bet tuomet prisimenu tavo žodžius ir tavo raginimą negalvoti. Tavo švelnų balsą. Ir užtikrintą patikinimą, kad taip bus geriau.
Ir tuomet negalvoju.
Ir tuomet mėgaujuosi.
Kiekviena diena bendraujant su tavimi man nauja ir įdomi. Ir, dievaži, kaip man tai patinka.
„Latvia – best enjoyed slowly“, skelbia Latvijos turizmo skatinimo šūkis.
O aš jį pritaikau bendravimui su tavimi.
Man patinka, kad aš tavęs dar nemyliu.
Man patinka, kad tu manęs dar irgi nemyli.
Man patinka, kad aš esu tavimi susižavėjęs.
Man patinka, kai tu atsakai, kad esi taip pat.
Man patinka rašyti. Ir būti įkvėptam. Turėti kam rašyti. Kas skaitytų. Ir atsakytų.
Man patinka svajoti.
Man patinka galvoti.
Man patinka kurti.
Man patinka dovanoti.
Man patinka bendrauti. Kasdien. Po truputį.
Po mažyti trupinėlį kasdien atverti naują tavo esybės dalį.
Panašiai kaip kokiame žaidime – atversti puzlės dalis ir ieškoti panašumų.
Man patinka.
Ir, dievaži, net jei suprasim, kad geriau mums nebendrauti.
Jei pirmiau tai suprasiu aš. Arba tu.
Net ir tuomet, spėju, būsiu laimingas.
Nes žinai – geriausia kelionė yra tokia, kai keliauji ir džiaugiesi akimirka. Ne tokia, kai keliauji dėl kažkokio apčiuopiamo tikslo – nupyškini tris šimtus jo nuotraukų… O tuomet, kaip ir filme apie Vasaros dienas, pabaigoje pamiršti.
Ši kelionė, kurioje esu aš.
Kurioje, tikiuosi, esi ir tu.
Ši kelionė man nuostabi.
Ir tikiuosi tokia ji ir tau.
Ne, nereikalauju, kad sakytum, jog ir ji tau tokia. Jei nėra – tebūnie. Tačiau man vien įsivaizduoti, kad tau taip pat gera kaip man… Maloniau nei malonu. Maloniau nei mintis, kad tuoj pulsiu į lovą ir miegosiu minkštuose pataluose.
Et, turbūt teisybę sakiau apie tai, kad miego trūkumas veikia kaip alkoholis. Nes dabar jaučiuosi apgirtęs. Beprotiškai atvirtas. Ir meilus.
Ir dievaži, jei mano atvirumas mane pražudys…
Tebūnie.
Bent jau smagu tokiu būti.
Jaučiu, jog galvoti darosi sunku. Kad jau vietomis pasakiau daugiau nei reikia. Vietomis mažiau nei reikia. Jaučiu, jog vietomis nesuprasi manęs. Ir vietomis suprasi taip, kad suskaus net širdį. Kuriam iš mūsų – nežinia.
Jaučiuosi pavargęs. Ir jaučiuosi laimingas.
Nes aš norėjau rašyti. Norėjau rašyti tau.
Norėjau tau kalbėti. Ir žinoti, jog klausaisi.
Ir šiandien tai pasiekiau.
Dabar teliko tik apsikloti kaldra.
Ir užmigti.
Žinau, kad jau miegi, Si.
Taigi saldžių sapnų.
Miegok šiltai.
Apsvaigęs,
Danielius