Kaip rasti gyvenimo prasmę? Ką daryti jos nerandant? Koks gyvenimas geras, o koks – nelabai? Tai klausimai kartais, turbūt, susukantys kiekvieno mūsų smegenis.
Keisčiausia, kad apie šiuos dalykus asmeninio augimo mokytojai internete iš krikščionybės pusės kalba mažai. Nepaisant, kad kadaise ši religija buvo geriausia mūsų protėvių mokytoja... O gal dar yra?
Taigi, nusprendžiau tai pakeisti.
Šiandien – išskirtinis pokalbis su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi. Nes juk kas gali geriau atsakyti apie krikščionybę, nei arkivyskupas? ...Nebent popiežius? 1
O jei tau religijos nepatinka, tada prašau palauk, neteisk ir perskaityk jo atsakymus. Galbūt jie išskaidys tavo abejones ir atsakys į senus klausimus.
Beje, jei nesi girdėjęs apie šiandienos pašnekovą, tuomet turėtum žinoti, kad Sigitas Tamkevičius buvo Kauno arkivyskupu nuo 1996 iki 2015 metų. Jis dar sovietiniais laikais kovojo už žmogaus teises Lietuvoje 2 ir tiki, kad kiekvieno mūsų indėlis kuriant rytojų ypatingai svarbus.
O dabar, dėmesį pašnekovui:
✝️ Viena didžiausių šių laikų bėdų yra, jog dalis žmonių nežino, kas jie tokie. Kaip krikščionybė gali padėti rasti atsakymus į gyvenimo prasmės klausimus?
Tikriausiai kiekvienam mąstančiam žmogui kyla panašūs klausimai: „Kokia yra mano gyvenimo prasmė? Ar esu tik aklos gamtos produktas, kuris kažkuriuo metu pasirodė ir po kiek laiko išnyks? O gal esu protingo Kūrėjo kūrinys, kuris turi kažką atlikti ir sugrįžti pas Kūrėją?“.
Krikščionybė atsako, kad esame Dievo sukurti ir dabartinis mūsų gyvenimas žemėje yra tik tarpinė stotelė į tikslą – sugrįžimą pas Tą, iš kurio išėjome.
Jėzus Kristus kalbėjo apie Dievą kaip mūsų Tėvą, kurio vaikai esame. Didžiausias blogis ir nuodėmė – nukrypimas nuo Dievo kelio. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus įsikūnijo, tapo žmogumi, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, kad būtų sunaikintos mūsų nuodėmės ir mes galėtume pasiekti amžinąjį gyvenimą.
Po mirties mūsų laukia prisikėlimas ir amžinas gyvenimas, tačiau jis priklausys ne tik nuo Dievo gailestingumo, bet ir nuo mūsų laisvo apsisprendimo.
Išsamaus Bažnyčios mokymo apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kelią siekiant tikslo, galima rasti katalikų Bažnyčios Katekizme. Linkėčiau su juo susipažinti kiekvienam gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui.
✝️ O ar jūs asmeniškai žinote savo gyvenimo prasmę? Ar žinojote ją jaunystėje?
Sovietiniais laikais, besimokydamas vidurinėje mokykloje, buvau žingeidus ir skaičiau daug ateistinių knygų. Jos vos nesugriovė mano vaikiško tikėjimo, nes iškėlė daug klausimų ir argumentų prieš tikėjimą į Dievą.
Abejonės tiesiog vertė ieškoti, kokiais argumentais grindžiamas tikėjimas į Dievą ir Jėzų Kristų.
Mano laimei, tuomet vieno kunigo bibliotekoje suradau daug gerų ir įdomių knygų, kuriose radau atsakymus į man rūpimus klausimus. Jaučiausi labai laimingas ir dėl to kilo noras savo džiaugsmu dalintis su kitais. Tai buvo viena iš priežasčių pasirinkti kunigo kelią.
Anuomet tai buvo nepopuliarus pasirinkimas, nes iš sovietinės valdžios buvo galima tikėtis tik nemalonumų. Kunigystės pasirinkimas nulėmė, kad už savo aktyvią religinę veiklą gavau dešimties metų nelaisvės bausmę, dėl ko visiškai nesigailiu.
✝️ Krikščionių bažnyčia kartais laikoma kaip tradicinių taisyklių šventovė, kurioje individui laisvės lieka nedaug. Ar tai tiesa?
Kas galvoja, kad Bažnyčia yra tik griežtų moralinių pažiūrų institucija, turi ganėtinai nepilną jos vaizdą. Kodėl nepilną?
Daugelis šių dienų žmonių turi iškreiptą laisvės suvokimą – tarsi laisvė būtų tik galimybė neatsakingai elgtis. Neatsakinga laisvė veda į didžiausią nelaisvę. Šitaip mąstančių labai daug sutikau kalėjime. Tokia laisvė nuveda į priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ir kito.
Tikra laisvė – tai gėrio pasirinkimas, kai yra galimybė rinktis tarp gėrio ir blogio. Tačiau tokia laisvė nėra lengva. Dekalogas ir krikščionybė tik padeda žmogui lengviau susiorientuoti, kas yra kas, kad nereikėtų gyvenimo pabaigoje pasakyti: „Na ir buvau kvailas, kad nesupratau tokių elementarių dalykų ir tiek daug prisiklaidžiojau“.
✝️ O ar bažnyčia gali padėti prie šiandieninių savigudos šūkių ir kitokios panašios informacijos pripratusiems žmonėms?
Drįstu teigti, kad niekas tiek daug negali padėti šiuolaikiniam žmogui, kaip tai gali padaryti Bažnyčia.
Ar nematome, kaip yra pasimetę net ES vadovai. Jie savo laiku nutarė nekreipti dėmesio į Europos šaknis – kurios yra visiškai krikščioniškos – ir kurti ES remiantis vien humaniškais pagrindais.
Pasekmes matome: nepajėgumas spręsti iškylančias problemas, šeimos nuvertinimas, siaubinga demografija ir kita. Ar galima daugiau prarasti? Krikščionybė žmogui duoda labai aiškų suvokimą, ko reikia, kad gyvenimas būtų prasmingas ir laimingas.
Receptas: įsileisti į savo gyvenimą Dievą ir daryti gerą kiekvienam žmogui, nes kiekvienas nešioja savyje Dievo atvaizdą. „Ką padarėte mažiausiam mano broliui, man padarėte“, Kristaus žodžiai.
✝️ Man įdomu, ką apie paprastumą mini krikščionybė? Ar ji skatina asketizmą? O gal visgi ne?
Šv. Augustinas yra palikęs sparnuotą frazę: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Tai reiškia – pasirink save dalijančios meilės kelią ir būsi laisviausias žmogus, mažiausiai reikės sukti galvą, ką daryti ir ko vengti. Krikščionybė moko, kad meilė žmogaus gyvenime yra reikalinga panašiai, kaip ir tikėjimas į Dievą.
Asketizmas yra reikalingas tik kaip priemonė, bet ne kaip tikslas. Kad mumyse tarp dvasios ir kūno būtų harmonija, kartais reikia panaudoti ir asketinių priemonių.
Tarp kita ko, moterys, net netikėdamos į Dievą, tik norėdamos išlaikyti dailią figūrą, žymiai daugiau praktikuoja askezės, nei kokie nors vienuoliai. Todėl askezės ir atsisakymo per daug nereikia baimintis.
Krikščionybė skatina, kad žmogus būtų ieškantis, kad jis siektų gėrio ir ką nors pasiekęs, tuo gėriu dalintųsi su kitais.
Remdamasis ne į kokią nors teoriją, bet į ilgą savo gyvenimo patirtį, drąsiai tvirtinu: tikėjimas man niekada ir niekur nepamaišė, o daug kur net labai padėjo, ypač kai būdavo nelengvi išbandymų metai.
✝️ Koks, jūsų manymu, krikščionybės mokymas svarbiausias ir aktualiausias dabarties žmogui?
Krikščionybė remiasi Evangelija, todėl, norėdami ją gerai suprasti, turime paimti į rankas Naująjį Testamentą, jį skaityti, studijuoti, o sunkesnes vietas aptarti su tuos dalykus išmanančiais žmonėmis.
O jei trumpai, tai dabarties žmogus tepaima iš Evangelijos tris svarbiausius dalykus: tikėjimą, viltį ir meilę. Tuomet bus garantija, kad ir pats bus laimingas, ir daug gero padarys kitiems.
✝️ Ir galiausiai, kokią vieną knygą, filmą ar mokytoją rekomenduotumėt žmonėms, norintiems atrasti savo pašaukimą?
Jei pasiūlyčiau ką nors šalia Jėzaus ar žmonių, kurie ištikimai bandė eiti krikščionybės keliu ir tokiu būdu žmonijai padarė daug gero, turėčiau pripažinti, kad Jėzus yra tik vienas tarp daugelio pasaulio religijų kūrėjų ir, galbūt, galima surasti kelią, geresnį už tą, kurį jis parodė.
Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad Jis buvo vienintelis, kuris galėjo apie save pasakyti: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas“.
Kadangi dabartinio pasaulio civilizacija ir kultūra iš esmės buvo pastatyta ant krikščioniškų pamatų, mano galva, pirmiausia reikia gerai susipažinti su šių pamatų Kūrėju, nes ieškant kitos „stebuklingos“ knygos, kuri visko išmokytų, atsirastų realus pavojus pasiklysti kokiame nors XXI amžiaus „New age“ labirinte.
Liaudies išmintis sako: nepalik kelio dėl takelio.
✝️ Labai ačiū už pokalbį, Sigitai!
Opa! Šiek tiek ne tai, ko pats tikėjausi, bet tikiuosi, kad šis pokalbis jums buvo naudingas. Viliuosi, jog jis atsakė bent į dalį jūsų klausimų. O jei neatsakė – bent suformavo palankesnę nuomonę į atsakymus, kuriuos teikia krikščionybė.
...Nes juk tai irgi labai šaunu. Būti atviram idėjoms ir tikėjimams! 💡🙏
Užtruksiu laiko, kol suvoksiu viską, kas buvo sakyta. Ir tuo džiaugsiuosi! Taigi gerų suvokimų bei atradimų ir tau!
Pradžioje pamaniau kad manęs tikrai nesudomins straipsnis,bet beskaitant nuomonę ir požiūrį pakeičiau,ačiū
Smagu, kad patiko, Renata! ~Kriu
Taip, paskaicius parasytas emerito arkivyskupo Sigito Tamkevicius mintis ir pamastymus galiu pasakyti viena, kad jis sekdamas Jezaus Kristaus evangelijos keliu, taip ir neismoko pacio esminio dalyko – nuolankumo ir neturto. Nezvelgiant i tai, kad jis yra SJ kongregacijos vienas is nariu, tureciau pasakyti, kad arkivyskupo arogancija ir perdetas nuopelnu prisiskyrimas daro ji ne krikscioniumi, bet tam tikru Kajafu, kuris be jokio gailescio ir sazines grauzaties nusiustu, antra karta atejusi, Jezu Kristu nukriziuoti. Ir nors sis interviu atspindi tam tikras tiesas zmogaus gyvenimo paskirtyje, taciau netureciau pamirsti ir to, kaip jis atsiliepe apie Sovietine sistema. Jis asmeniskai pasake, kad sovietine sistema, kaip tokia, nebuvo bloga del zmogaus, bet ji buvo bloga del to, kad varze sazine ir tikejimo ispazinima. Jei ji nebutu to dariusi, sovietu sistema, kaip tokia jam buvo priimtina. Ar ne del to, kad pasaulio mokslininkai ir religijos tyrinetojai teigia, kad pati sovietine sistema ir visos jos strukturos buvo sukurtos pagal viduramziska Jezuitiska schema. Taigi, gerbiamas Sigitai Tamkeviciau, Jezus moke zmones kaip gyventi zemeje klausantis Dangiskojo Tevo isakymu, bet ne kaip reikes gyventi Danguje, nors dabartiniu metu labai daznai akcentuojama ir skelbiama, kaip reikes gyventi Danguje, paverciant zeme kaip nuodemiu ir paleistuvystes karalija. Bet juk pats rojus, Edenas yra zemeje, bet ne Danguje, ir ten Dievas apgyvendino „pirmuosius” zmones, Ieva ir Adoma. Taigi, zinios ispucia tikejimas ugdo. Tikejimas be melo, Viltis be utopijos, Meile be vaidmainystes.
neturtas ir nuolankumas? papasakok bobutei
Mielas Danieliau, debesų keliauninke, nereikia tų pasakų su buvusiu arkivyskupu. Jaunas esi, turi teisę būti naivus. Pasidomėk giliau, ir sužinosi kas buvo šio žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė.
Puikus straipsnis! Tačiau ne tai mane privertė parašyti komentarą… manau ne aš vienas laukiu tų „kaip bendrauti” straipsnių serijos 2 ir 3 laiptelių straipsnių 🙂
Mielieji, kreipiuosi į tuos, kurie piktinasi arkivyskupu,
Jis tik žmogus, aš asmeniškai iš vis nieko apie jį nežinau, o ir nereikia !
Dievas yra meilė, ir meilė yra Dievas. NE religija, religija-tai liaudies opiumas!
Norėčiau Danielaus paklaust, ar Jūs skaitėt kada Bibliją, Naująjį Testamentą ? Vieno puikaus žmogaus dėka, aš ją pradėjau saityti prieš metus, ir gailiuosi tik vieno,-kad to nepadariau anksčiau, kiek praradau laiko!
Jūsų visi straipsniai, mokymai apie bendravimą, taiką, gėrį, viskas, kas tiktai gero,-yra iš BIBLIJOS !
O ji buvo parašyta žymiai anksčiau. Daugybė sėkmės mkytojų remiasi biblijos tiesomis, Kristaus mokymu, patarlėmis, palyginimais, tik, deja, neįvardija jų žinių šaltinio, argi tai sąžininga?
Jūsų puslapis puikus, aš džiaugiuosi jį suradusi, bet nereikia savintis svetimų tiesų, o jei jau tai darome, nurodykime šaltinį. Jei Tau duos per vieną skruostą, atsuk kitą. Argi tai ne apie toleranciją ir taiką?
Ačiū, Jūrate! Ir taip, Bibliją skaičiau. Tiesa, senasis testamentas labiau patiko. Šiek tiek įdomesnis buvo skaityt. 😉
~ Kriu
Labai įdomus Praustaburnio komentaro sutapimas su kaltinimais, kuriuos KGB reiškė aktyviems kunigams, kad jie viską daro tik tam, kad pasirodytų ir turėtų naudos.
Prašyčiau, Juozai, čia ne vieta pyktis. Tegu jie šneka ką nori!
~ Kriu
isties NT verta skaityti,tik va su suvokimais to ka ten skaitom buna ivairiai.Ten yra viskas kas gali dominti zmogu.Ir dar si knyga nesiskaito kaip kitos knygos.Ji isileidzia kada „nori”.Kazkas kaip samone ir pasamone,NT pasamone- tu samone.Aciu,Danieliau.