Pėsčiomis per Ispaniją šv. Jokūbo keliu: kodėl kyla noras žygiuoti 872 kilometrus

🥾 Liuba, kas tu?

Esu Liuba, mergina iš Klaipėdos. Į gyvenimą žiūriu su šypsena ir netgi pačioje blogiausioje situacijoje mėginu atrasti kažką gero. Aš esu ragautoja – ragauju viską – ragauju gyvenimą.

🥾 Ar dažnai sau keli iššūkius?

Iššūkių sau nekeliu – jie savaime ateina į mano gyvenimą. Kažkada norėjau užsiimti įdomesniu sportu ir po ranka pakliuvo laikraštis su straipsniu apie Klaipėdos kalnų sporto klubą. Taip pradėjau domėtis laipiojimu uolomis ir alpinizmu.

Kai norėjau užsiimti aktyvesne veikla, teko išmokti vairuoti mikroauto­busiuką su priekaba, o kartą ir su kuprine po miškus bėgioti. Vaikystėje mėgau jūrą, todėl per didžiųjų burlaivių regatą 1 tapau savanore, gavau galimybę burlaiviu plaukti į Suomiją.

Žengiu žingsnį savo svajonės link, o toliau viskas įvyksta savaime.

Iš kuklumo, kaip matai, aš irgi nemirsiu. 🙂

🥾 Kokio iššūkio ėmeisi šį kartą?

Planavau kelionę į Nepalą. Bet likimas mane nusiuntė į Santjago kelią.

Kelionės tikslas buvo per 25 dienas pėsčiomis nueiti 800 km iki Santjago de Kompostela. Tačiau taip aš galvojau tik iš pradžių. Vėliau sutikau ispaną, kuris man padėjo suprasti, jog šios kelionės tikslas – pati kelionė.

🥾 Kodėl Santjago?

Susipažinau su pora, kuri kovo mėnesį planavo vykti į Nepalą ir ieškojo kelionei kompanijos. Nepalas – mano svajonė, tad neilgai mąsčiusi sutikau prisijungti. Pasidariau pasą, susitaupiau pinigų, darbe gavau atostogas ir laukiau.

Tačiau vėliau sužinojau, kad mano pakeleiviai keliauti nebegali, tad likau viena su pinigais ir atostogomis kovo mėnesiui.

Bet esu svajotoja ir visada naiviai tikiu, kad viskas bus gerai. Atsiminiau filmą „The Way“ (2010), šį bei tą pasiskaičiau apie Santjago kelią ir nusipirkau bilietą iki Prancūzijos miestelio Saint Jean Pied de Porto.

Laikui atėjus, susikroviau kuprinę ir išvažiavau.

Mama labai nustebo, kad viena, nesinaudodama jokia kelionių agentūra ir be draugų kompanijos, susiruošiau į tokią ilgą kelionę. Ji iš pradžių mėgino priešintis tokiam mano sprendimui, bet vėliau susitaikė.

🥾 Kaip sekėsi?

Kelionės pradžioje lėkiau lyg akis išdegus. Kaip minėjau, turėjau tikslą – pasiekti Santjagą laiku. Tam reikėjo per dieną nueiti ne mažiau 30–33 km. Rankose turėjau tik lapą su atstumais iki veikiančių albergų (nakvynės vietų), o kelyje mačiau geltonas strėlytes, kurios lydėjo iki pat Santjago.

Jokio žemėlapio ar gido, tačiau įdėmiai sekant strėlytes pasiklysti sunku. Skubėjau, kiek tik galėjau. Kartais praleisdavau progą ilgiau pabendrauti su sutiktais žmonėmis, o kartais netgi dariau klaidas, kurios galėjo būti neatleistinos.

Tačiau vėliau sutikau ispaną Sergio. Jis, išgirdęs, kad sekmadienį planuoju nueiti mažiausiai 40 kilometrų, nustebo:

🥾 Ką darei, kai buvo sunku?

Kai kas nors atsitinka ir norisi viską mesti, užduodu sau klausimą: „Kas pasikeis, jei dabar viską mesiu ir nepamėginsiu?“. Atsakymas beveik visada būna vienas ir tas pats: „Niekas“.

Nuo problemos nepabėgsi, tačiau gali ją išspręsti.

Toliau gali pasisekti arba nepasisekti, bet nepamė­ginus nesužinosi. Tad visada save padrąsinu ir po truputį pradedu veikti, kad ateityje galėčiau bent per žingsnį priartėti prie tikslo. Kartais reikia priimti ir nelabai palankius sau sprendimus. Bet tuo ir nuostabus gyvenimas – jei nebūtų kontrasto, nepajaustume tikrosios laimės.

🥾 Kaip jauteisi pasiekusi žygio tikslą?

Mano svajonės niekada nebūna sukonkretintos iki galo, todėl aš visada džiaugiuosi galutiniu rezultatu. Niekada nenorėjau būti stipriausia sportininke, protingiausia mokine ar geriausia specialiste.

Tačiau dažniausiai noriu pamėginti tai, ko dar nemėginau, o kadangi jausmas dar nežinomas, aš negaliu iš jo tikėtis kažko konkretaus. 2

Pavyzdžiui, kai ankstyvą žiemos rytą pirmą kartą su kuprine ant nugaros kopiau į kalną, klausiau savęs, kodėl aš tai darau – taigi čia mano atostogos. Normalūs žmonės važiuoja ten, kur šilta, kur yra baseinas ir baras, o aš...

Bet kai užkopiau į kalno viršūnę ir pamačiau tą vaizdą, man pradėjo kauptis laimės ašaros ir net kvapą užgniaužė. Supratau, kad kelsiuosi 5 valandą ryto, 3 žygiuosiu po 12 valandų per dieną, kad tik dar kartą galėčiau patirti šį jausmą.

🥾 Ką naujo išmokai Sanjtago metu?

Kelionės metu išmokau paleisti. Paleisti viską, kas laiko ir neduoda ramybės. Supratau, kad žmonės į mūsų gyvenimą ateina ir išeina, ir mes neturime teisės dėl to pykti. Verčiau pasisemti iš žmogaus viską, kas geriausia, palinkėti jam sėkmės ir paleisti. 4

• Supratau, kad reikia gerbti kitą žmogų ir jo pasirinkimą net tada, kai jis mums visai nepatinka. Jei žmogus nori būti vienas – tai visai nereiškia, kad jis pyksta ar nenori bendrauti. Galbūt jis tiesiog paprasčiausiai nori pabūti vienas. 
• Supratau, kad neverta nervintis dėl smulkmenų. Jei negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį. Kaip sakoma: „Nebūna blogo oro, būna bloga apranga“.
• Supratau, kad kartais problemos išsisprendžia pačios, tereikia tik šiek tiek ramiai palaukti. Ir plaukti pasroviui.
• Ir pagrindinis dalykas, kurį supratau, yra tai, kad nors kartais įvyksta ir ne itin malonūs dalykai, viskas, kas nutinka kelyje ir gyvenime, turi prasmę. Galiausiai viskas išeina į gerą, svarbiausia – pozityviai žiūrėti į gyvenimą ir daug šypsotis. Žinokit, padeda. 🙂

Grįžusi namo suvokiau, kad nueiti 50 km per dieną man – ne riba, tad, šiek tiek pailsėjusi, ryžausi dalyvauti Lietuvos žygyje 2x100 km: dvi paros po šimtą kilometrų, viena para poilsiui. Žygis pavyko puikiai, tikslas buvo pasiektas – susiradau naujų draugų, įveikiau atstumą.

🥾 Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Mano nuotykio pralenkti neįmanoma. Nes kiekvienas žmogus, eidamas šį kelią arba keliaudamas į bet kurią kitą kelionę, patiria savo vienintelį ir nepakartojamą nuotykį. Turėti gerus batus ir visada būti gerai nusiteikus – štai geras patarimas, kuris padės bet kurio žygio metu.

Kaip sakoma: „Svajokite ir norai išsipildys“. Na, ir dar šiek tiek pastangų pridėkite, kad viskas vyktų greičiau ir ta kryptimi, kuria norite.

🥾 Taaaaiii... Kokio iššūkio imsiesi dabar?

Nepavadinčiau dabartinės svajonės iššūkiu, bet labai noriu nukeliauti į Islandiją. Nežinau, kada tai nutiks ir kokios bus aplinkybės, bet aš tikrai ten nukeliausiu.

Didysis mano gyvenimo troškimas – apkeliauti pusę pasaulio.

Labai jau tas mūsų pasaulis skirtingas savo gamtos reiškiniais: Argentina, Indija, Afrikos šalys, Kinija, Vietnamas, Malaizija, na, ir daug kitų šalių, kurios dažniausiai nepapuola į kelionių agentūrų pasiūlymus. 🙂

🥾 Ačiū, Liuba!

Ir štai dar šis tas pabaigai:

1. Esu ankščiau yra rašęs, kodėl geriausia visad tikėtis mažiau.
2. Mano draugas Valtininkas yra rašęs, kodėl geriau nieko nelyginti.
3. Tadas Rakauskas yra pasakojęs apie blogų minčių paleidimo meditacijas.
4. O norintiems keliauti Santjago keliu, štai turbūt geriausias puslapis, kuriame rašoma apie kelionę lietuviškai. Rekomenduoju.

Tarp kitko, Šv. Jokūbo kelias yra ir Lietuvoje! 

...O į kokią kelionę norėtum išvykti tu? Kokia tavo jau patirta kelionė buvo pati bepro­tiškai fantastiškiausia? Ar norėtum Šv. Jokūbo keliu pereiti tu? Pasidalink komentaruose žemiau!