Šį straipsnį rašo Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt – autorius. Skaityk toliau.
Tądien patyriau košmarą. Ne, man nereikėjo į mokyklą, manęs niekas nesivijo, namuose neradau paslėpto kambario ir… Eee… *Ieško dažniausių košmarų scenarijų sąrašo*… Man nekrito dantys… Jo. To irgi nebuvo.
Užtat nubudau be 21,7% prenumeratorių. Praradau 909 žmones. Kažkur!
Kodėl šie žmonės pradėjo manęs nemėgti? Ką aš pridirbau? Ar kažkas nuhakino mano tinklaraštį, feisbuką? Kažkas apie mane prikalbėjo melų? KAS ČIA DAROSI???
Nes vaizdas atrodė taip:
O šitai džiugiai neatrodo… Ypač, kai tuos 4,2 tūkst. žmonių pats auginai, rinkai, su jais bendravai, siuntei laiškus ir šiaip – jau 5-erius metus kūrei turinį.
Kas nutiko? Pasirodo, juokingas dalykas…
Šiuos žmones atstūmiau aš pats
Ištryniau 909 žmones, kurie prenumeravo mano mintis el. laiškais.
Ar aš lunatikas ir nepamenu, kaip tai padariau?
Berods, kad ne lunatikas, bet iš pradžių tikrai neprisiminiau, kaip tai padariau. Tik patikrinęs savo el. laiškų siuntimo servisą (Active Campaing, rekomenduoju) pamačiau – juk dar prieš pusę metų buvau nustatęs automatinį tikrintuvą:
Kontaktas neatidarė nė vieno laiško per [180] dienų -> ištrinti.
Tiesiog. Jokių lia lia, ištrinam ir sudiev.
Pamatęs nurimau. Per paskutinius pusę metų jis pamažu ištrynė virš 1,1 tūkst. kontaktų (galimų pirkėjų!!!) ir man liūdna, kad panašaus dalyko neįmanoma padaryti feisbuke. Norėčiau ir feisbuke išmesti bent 20% savo sekėjų.
…Kodėl?
PIRMIAUSIA: Šie žmonės kainuoja.
Ir jei turi auditoriją (nepaisant: feisbuke, el. pašte, šiaip užsukančius į tavo puslapį ar fizinę parduotuvę) – tau irgi kainuoja.
- Man kainuoja el. laiškų siuntimas, nes kūniškai su tokiais kiekiais neapsieičiau – per Gmail rankomis nespėčiau siųsti.
- Jurgitai kainuoja feisbuko reklamos, nes kuo daugiau feisbuko puslapio sekėjų, tuo mažesnis kiekis (procentais) pamato žinutes be reklamos. Pažiūrėk į „Clasical Art Memes” feisbuko puslapį, kuris turi virš 4,9 milijono sekėjų, tačiau reakcijų į įrašus sulaukia tik tūkstančiais. Net didžiausio dėmesio sulaukiantys puslapio įrašai (~49 tūkst. reakcijų) sudaro… Vos 1% sekėjų. Nekalbant apie prastesnius.
- Kainuoja erdvę, nepaisant hostingo ar fizinio ploto mieste.
O tai tik eurai.
ANTRIAUSIA: Šie žmonės nesiklauso, ką kalbi.
Jie kaip draugai, kurie sako, kad nori pradėti daryti X, tačiau to nepradeda net po 3-ejus metus trunkančių raginimų. Jie kaip tavo buvęs ar buvusi, kuri sakė „myliu aš tave labai”, bet išties labiausiai mylėjo tavo piniginės apimtį ar egzistencinę skylę tarp kojų. Jie tiesiog nesiklauso.
…Aišku, nereiškia, kad tai blogai. Galbūt ir nereikia tavęs klausytis – šneki nesąmones. Galbūt jiems tiesiog praėjo akimirka, kai reikėjo tavo pagalbos ir iškeliavo toliau.
Bet faktas, kad jie nesiklauso.
Ir laikas, kurį leidi ruošiant išskirtines žinutes, laiškus, dovanas šiems žmonėms, iš esmės švaistomas. O ko daugiau nenusipirksi? Teisingai – malonumo vėl žiūrėti mėgstamiausią serialą iš naujo… Ir laiko. Dar nenusipirksi meilės, bet čia jau kita tema.
Nors…
TREČIAUSIA: Šie žmonės nemylėjo tavęs.
Tik to nepadainavo kartu su Džordana. Jie ir taip nebuvo tavo didžiausi fanai – prisijungė, nes galbūt padarei klaidą ir rengei „spausk like bei laimėk” konkursą, galbūt prisijungė, nes tikėjosi kažko kito, galbūt kontaktus netgi pirkai…
„Tu esi savo dėmesys”, savo knygoje sako muzikos autorius Martynas Jocius. O kam tu skiri savo dėmesį?
Manau būtų daug naudingiau, jei paimtum vieną savo didžiausią faną, parašytum jam asmeninę žinutę ir pakviestum tiesiog susitikti vietinėje kavinėje ar tavo biure. Būtų naudingiau, jei pažintum jį ir kas jį skatina pirkti tavo paslaugas… Nei šūkautum kurčiame feisbuko turguje.
Nejau nepastebėjai, kad lengviausia parduoti žmogui, kuris iš tavęs jau pirko?
Kad tu irgi perki iš ten, kur pripratai pirkti? Jei turi iPhone – kelintą modelį perki? O ir prekybos centrą turbūt turi mėgstamiausią? O tinklaraščio autorių, kuris tekstus pasirašo tarytum nuolat ką valgytų? M?
Taigi, kam skiri savo dėmesį? Ar tikrai žmonėms, kurie tave ir taip myli?
KETVIRČIAUSIA: Nieko nėra užtikrinto.
Šie 21,7% veltui dingusių potencialių klientų nėra pilnai dingę. Jei norės, jie sugrįš, o aš juos priimsiu. Tačiau tokie pokyčiai sekėjų kreivėje padeda mokytis. Panašiai, kaip pasimokei, kai išsiskyrei su savo paauglystės meilėmis.
Kai pakankamai ilgai dirbi savo srityje, pripranti prie savo lygio. O tai gali būti katastrofiška, kaip buvo Kodak ar Nokia korporacijoms.
…Ir galbūt pripratai, kad tavo el. laiškų atidarymas siekia 10% (kai Debesylos prenumeratorių – apie 44%), o „kiekvieną mėnesį iš manęs nupirks…” įtraukta į tavo planus kaip užtikrintas faktas.
Bet ar tikrai? Yra kitų dalykų, kurie irgi nėra užtikrinti, bet jie daug užtikrintinesni nei potencialių klientų kontaktai.
Tai:
- Vertė, kurią duodi klientams ir sekėjams. Net jei ir ne amžinai, bet prisimins.
- Tavo asmeninės žinios. Irgi ne amžinos, nes pasaulis keičiasi, bet kai kurios jų naudingos ir ilgiau.
Ir manau, kad tokios patirtys, kai daliai klientų pasakai „Ačiū, kitą kartą” ar bandai išsilaižyti nepavykusio produkto sukeltas žaizdas, yra proga pasimokyti.
Kas lieka, kai nėra tavo sekėjų?
Galiausiai, įsivaizduok tokią dieną. Jei nutiktų didžiausia katastrofa – saulės blyksnis ištrintų visus kietųjų diskų duomenis, o tavo feisbuko, el. pašto, net snapčiato kontaktai dingtų. Tai visai įmanoma, žinai.
…Kas lieka tuomet?
Ką tu sukūrei?
- Žmones, kurių gyvenimas dėka tavo darbo tapo geresnis? Žmones, kurie net ir neturėdami tavęs kontaktuose, net ir be begalės priminimų atmins, kad egzistuoji ir norės atsidėkoti?
- Žmones, kurie tik lengviau atsidus, kad neliko to įkyraus parazito?
Tokius klausimus dažnai sau užduoda vienas mano mėgstamiausių autorių, verslo procesų filosofas Seth Godin. Rekomenduoju jo tinklaraštį bei knygas. Po šio nutikimo su prenumeratoriais ir aš pradėjau dažniau savęs klausti šių klausimų.
Ir pamačiau, kad ištrynus neaktyvius gavėjus, realiai, nieko neprarandu.
…Tik gaunu erdvę naujiems žmonėms, kuriuos galiu mylėti. Tai padeda išgryninti tipinio pirkėjo modelį, finansiškai atsiperka geriau.
Galiausiai, pradėjau tikėti, kad ne kontaktų skaičiuje esmė. Esmė ilgyje.
Kiek ilgai pažįsti TĄ žmogų? Kiekvieną jų? Kokio ilgio ir gilumo jūsų santykiai? Esate reklamuotojas-žmogus, ar draugas-draugas?
Nes kokybiškas turinys išlieka.
Na, ar bent tuo pradėjau tikėti aš. Ką manai tu? Ar tai teisybė? O gal nusišneku? Bandau mokytis iš įvairiausių šaltinių, prašau pasidalink savo patirtimi!
P.S. Spausk ir gausi mano NEMOKAMĄ knygelę: “4 priežastys, kodėl tavo kūrybos variklis sustoja ir ką daryti, kad jį vėl užkurtum”. Skirta kūrėjams ir kūrybininkams.