Mes visi didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame fantazijose.
Į šį pastebėjimą įtraukiu ir save: Fantazuoju apie paprastą, minimalistinį gyvenimą, fantazuoju apie keliones po užsienio šalis, fantazuoju apie gražų kūną, puikų rašytoją, tobulą tėvą ir taip toliau, ir taip toliau.
Taip praleidžiame didžiąją savo gyvenimo dalį. Tikslai yra fantazijos. Kartais fantazijos išsipildo – bet net ir tada realybė, kuri išsipildo, būna ne visai tokia, apie kokią fantazavome. Tai nusivylimas.
Jei neseniai matėte pranešimą apie „iPhone5”, galbūt fantazavote apie jo (ar bet kokio kito įtaiso) įsigijimą. Fantazuojate, kad jis pagerins jūsų gyvenimą, kad jausitės šauniau. Jūsų savęs, besinaudojančio šiuo neįtikėtinai šauniu įtaisu, įvaizdis yra gražesnis. Tai gražaus, paprasto, produktyvaus ir malonaus gyvenimo, apie kurį fantazuojate, dalis – iPhone5 padės jums jį pasiekti!
Žinoma, tai nėra tiesa. IPhone5 gali būti greitesnis, su geresne kamera, lengvesnis, gražesnio dizaino… bet nė vienas iš šių dalykų iš tikrųjų nepadarys jūsų gyvenimo daug geresnio. Ar jis sutaupys kelias sekundes per dieną atliekant įprastai atliekamas užduotis? Žinoma. Ar jūsų nuotraukos bus gražesnės? Taip. Tačiau, atmetus fantaziją, kiek iš tikrųjų pasikeis jūsų gyvenimas?
Pagalvokite apie gyvenimą prieš atsirandant „iPhone”. Anksčiau galėjome dirbti be jų. Vaikščiojome netikrindami el. pašto, „Twitter” ar savo akcijų, bet… kažkaip išgyvenome. Buvo galima palaukti kelias minutes ar valandą, kol grįšime namo ar į darbą. Galbūt negalėjome taip lengvai ieškoti restoranų, bet vis tiek stebuklingai rasdavome maisto.
Gyvenimas galėjo būti kitoks, bet šio prietaiso turėjimas nepakeitė esminio mūsų gyvenimo pobūdžio. Fantazija neišsipildė.
Gali pasirodyti, kad šnairuoju į „iPhone”, bet to nenoriu. Tai tik simbolizuoja bendrą mūsų proto reiškinį – mūsų fantazijas ir tai, kad tikrovė niekada neatitinka jų. Tuomet nusiviliame realybe, net jei ji iš tikrųjų yra neįtikimesnė už pačias fantazijas.
Minimalizmas taip pat yra fantazija. Žmonės jį įsivaizduoja, nes tai graži idėja – gyventi su nedaug, būti patenkintiems, turėti spartietišką darbo vietą ir kambarį. Aš tuo visiškai tikiu. Tačiau minimalizmas nebūtinai turi būti fantazija: aš taip pat naudoju jį kaip priemonę, padedančią būti sąmoningesniam, gyventi sąmoningiau, prisiminti, kas svarbu.
Minimalizmas gali būti įrankis, padedantis prisiminti, kad pirkdami prietaisus ar beveik bet ką kitą, mes perkame fantaziją. Tada galime prisiminti, kad mums nereikia fantazijos, kad būtume laimingi. Turime kažką priešais save – realybę.
Tikrovė be fantazijų yra tobula. Tai dovana. Išmokime ją mylėti.