Birželis man buvo ypatingas – laikiausi debesyliečių man iškelto iššūkio nieko nepirkti, išskyrus maistą sau bei automobiliui. 1
Ir šis mėnuo praėjo lengviau, nei tikėjausi. Pasirodo, taip beprotiškai atrodęs iššūkis visgi nėra toks neįmanomas!
...Nieko nepirkti nėra taip sunku, kaip gali atrodyti.
Bet pirma – o kodėl kelti tokį išbandymą savo disciplinai ir vidiniam, visko trokštančiam, vaikui?
Kodėl mėnuo be pirkinių?
Štai kelios nuoširdžios priežastys, kodėl tau irgi būtų verta pabandyti mėnesį nieko nepirkti. Dėka šio iššūkio...
- ...Galėsi sumažinti savo augančias skolas. Arba sutaupyti pinigų tam, ko ilgai troškai.
- ...Galėsi pradėti kovą su savo impulsyvaus pirkimo įpročiais.
- ...Galėsi pagerinti savo disciplinos įgūdžius ir sustiprinti valią.
- ...Pradėsi kovą su vartotojiškumu ir apgaunančiomis reklamomis.
- ...Galėsi prisiminti ar atrasti tai, kas tau gyvenime svarbiau.
- ...Sutaupytus pinigus visada galėsi paaukoti kuriems jų labiau reikia.
- ...Sutaupysi minutes ir valandas savo dienos, kurias kitaip iššvaistytum renkantis naujas prekes ar lyginant nuolaidas. Laiko perteklių galėsi panaudoti kitiems, svarbesniems darbams.
- ...Sutaupysi ir savo sveikatos sąskaiton, nes nebeteks jaudintis ar pirkta dovana (ar kitas pirkinys) yra pakankamai gera ir nesulūš jau kitą dieną.
Arba bent pastebėsi, kad tikrai malonu gyventi minimalistiškiau.
Paprastos nepirkimo taisyklės.
Iš pirmo žvilgsnio, iššūkio taisyklės nėra sudėtingos: visą mėnesį (ar kitą pasirinktą laiko tarpą) nieko nepirkti, išskyrus maistą sau ir transportui (benziną, bilietus). 2
Tačiau, kaip supratau iššūkio metu, tai nėra taip paprasta. Apibrėžimas neatsako į du klausimus:
- Kas būtent yra pirkimas?
- Ir kas būtent yra maistas sau bei transportui?
Pabandykime į tai atsakyti...
*Kosteli ir pradeda šnekėti profesoriaus balsu.*
Galime tarti, jog pirkimas – tai naujo daikto ar paslaugos įsigijimas, mokant kitais daiktais, paslaugomis, pinigais, darbu ar laiku. Kitaip tariant – tai mainai, kurių metu dalyviai gauna naudą.
*Vėl kosteli ir grįžta prie danieliško balso.*
Hm. Nors apibrėžimas nėra blogas, jis neatsako – o kas būtent yra mainai? Štai du pavyzdžiai: aukojimai ir pasiskolinimai. Atrodytų čia nėra mainų, tačiau ar aukodamas bobutei eurą netampi laimingesnis? O pasiskolindamas ar nesumoki pažadu atsilyginti ateityje?
Pereikime prie kito klausimo – o kas yra maistas sau ir transportui? Spragėsiai, kuriuos valgysi prie filmo, yra maistas ar tik saldumynai? O lėktuvo bilietai į Malaiziją – ar gali būti pridėti prie išlaidų transportui?
Tokie klausimai iššūkio metu man kildavo dažnai. Jie kils ir tau. Išeitis, užtat, paprasta: Tokiais atvejais geriau klausyti sveiko proto balso ir rinktis tai, kas išties būtina.
Kitaip tariant, jei tau tikrai prireiks naujų apatinių, dantų pastos ar tualetinio popieriaus – tebūnie, pirk tai. Bet pirma įsitikink, jog be to negali pagyventi ilgiau. 😉
- Pirmiau klausk KODĖL?
- O tada – ar tau TIKRAI to reikia?
Aš pats nusistačiau taisykles, kad maistas yra tai, kas padaro mane sotesniu, 3 o transportui leidau tik tuomet, kai jo būtinai reikėjo. 4
Tu, be abejo, gali pasirinkti savaip. Juk kiekvienas renkamės savas taisykles.
Ką išmokau per mėnesį be pirkinių?
Pirma: Naujų pirkinių man reikia mažiau, nei maniau.
Nors niekad nebuvau didelis išlaidautojas, iki priimant iššūkį kas antrą dieną vistiek nusipirkdavau kažką naujo: pieštukų, naują knygą, užrašinę, kokį gražų šlamštą iš AliExpress... Ir dažniausiai nė vieno iš tų dalykų neišnaudodavau pilnai.
Po mėnesio suvokiau – man viso to nereikia. Pieštukų, pasirodo, turėjau krūvas, 5 močiutė turi krūvas dar neskaitytų knygų, 6 o to „įdomaus“ šlamšto, pasirodo, nereikėjo, kad pradžiuginčiau save.
Gali būti, jog ir tu turi tokią nereikalingo pirkimo problemą.
Jei kaupi pirkinių čekius – peržiūrėk juos. Jei nekaupi – kitą kartą, stovint parduotuvėje, peržiūrėk ką sukrovei į pirkinių krepšelį. Ar tau tikrai visko būtinai reikia? 7
Tikėtina, kad ne.
Antra: Taupyti pinigus neperkant nereikalingų daiktų tampa... Pernelyg lengva.
Lygiai taip pat, niekad nebuvau žmogus, kuris greitai išleistų sutaupytus pinigus. Bet gyvenant su šiuo iššūkiu nesutaupyti tapo... Neįmanoma.
Atrodytų, jog maistas, transportas ir būstas sudaro didžiąją dalį išlaidų, taigi, mažinant nesusijusias išlaidas, pokytis nebus didelis. Tačiau tai nėra tiesa – maži ir nereikalingi pirkiniai sudaro didesnę išlaidų dalį, nei gali pagalvoti.
Pameni siūlymą peržvelgti pirkinių čekius? Padaryk tai dabar. Gali būti, jog ir tavo smulkmenos sudaro didesnę dalį išlaidų nei manei.
Atsikračius poreikio pirkti krūvas nereikalingų daiktų vien dėl to, jog jie pigūs, per šį mėnesį sugebėjau sutaupyti daugiau nei 100 eurų. Ir kai visos mano, kaip studento, mėnesinės išlaidos sudaro apie 350 – 400 eurų, birželį jos sumažėjo 20 – 30 procentų! 8
Trečia: Lengviausias būdas nepirkti – pirkinius ignoruoti.
Jei reikėtų duoti vienintelį patarimą, pradedančiam šį iššūkį, 9 jis skambėtų taip: ignoruok pirkinius.
Kalbu apie tiesą, kurią žino daugelis, tačiau retas pritaiko – jei akys nemato, protas nenori. Jei nelankai prekybos centrų tarytum bažnyčios, jei nenaršai po prekių kupinas parduotuves internete, jei, galų gale, vaikščiodamas mieste turi mažiau grynųjų, tai ir pirkti nesinorės.
Didžiausias pagundas patyriau tuomet, kai lankiausi Maximoje, įvairiuose turgeliuose, ar žinant, jog banko sąskaitoje turiu daugiau nei pakankamai pinigų naujai saviugdos knygai. 10
Žvelgdamas atgal į birželį, galiu pasakyti, jog mėnuo be pirkinių man padėjo. Nors niekada nebuvau daug perkantis žmogus, 11 iššūkis parodė kaip, kam ir kada leidžiu pinigus. O kartu padėjo aplinkui atrasti krūvas nepanaudotų daiktų, kuriuos būčiau pirkęs naujai.
Iššūkis parodė tai, kad man reikia mažiau, nei bando įpiršti parduotuvių reklamos internete, televizijoje ar laikraščiuose.
Pirkdamas mažiau anaiptol nieko nepraradau – tik įgavau. Ne tik pinigine, bet ir ramybės, tikros savidisciplinos prasme. Mėnuo be pirkinių išmokė pasakyti „ne“. Ir tuo labai džiaugiuosi.
Tačiau, o ką apie iššūkį manai TU? Ar prisijungsi?
P.S. Beje, man net nebaigus iššūkio, prie manęs prisijungė ir debesylietis Edmundas. Štai jo iššūkio dienoraštis!
Juk automobiliui irgi reikia valgyti! 😉 ↩
Arba gali iššūkį priderinti sau. Jei tau reikia prižiūrėti vaiką – nebijok, pakeisk taisykles į savas.↩
Taigi jokių saldumynų!↩
Jokių skrydžių ir pasivažinėjimų, nes „nėra ką veikti“!↩
Tačiau kitame stalčiuje...↩
Kurias būčiau pats pirkęs. Dabar jų rasčiau ir bibliotekoje.↩
Gal perki tik todėl, jog įpratai pirkti viską, kas su nuolaida? Tokį įprotį turi mano tėtis. Pastoviai priperka visko, nes gi nuolaida! Koks čia sutaupymas, jei pusės pirkinių visai nereikėjo?↩
Atnaujinimas 2016 metais: Praėjus 2 metams po nepirkimo iššūkio, mano mėnesinės išlaidos sumažėjo iki 300 – 350 eurų. O aš dabar jau ne studentas. Nepirkimo iššūkiai padeda mokytis nepirkti šūdo. Apie tai rašiau ir minimalizmo pristatymo straipsnyje.↩
Tikiuosi tai tu.↩
Mano draugams nuolat atrodo, jog drabužių perku per mažai.↩
Manau tikai geras iššūkis,aš jį dažnaitaikau pastaruoju metu, bet buna,kad „atkrentu”.Manau tai turetų būti iššūkis visam gyvenimui 🙂
Na, galima ir visam gyvenimui, bet argi būtina? Geriau vis kas metus išbandyti pagyventi be nereikalingų daiktų ir taip grįžti į „normalų” lygį – kaip egzaminą išlaikyti, daugmaž :))
Pamėginsiu ir aš. Nuo šiandien. Po to parašysiu blogo įrašą.
Nors pasižiūrėjau dabar, kad ir taip praktiškai šitame iššūkyje gyvenu, tai nebūtų apie ką rašyti xD
„Praktiškai” tai „beveik”? Tuomet padaryk taip, kad būtų „tikrai”. Arba iššūkį padvigubink ir nurunk mane! Mielai paskaitysiu įrašą, jei jį parašysi :))
Mane slegia ta mintis, kad didelė žmonių dalis taip gyvena ne dėl iššūkio, o iš būtinybės. Užsiimti iššūkiu smagumo ar kažkokios neva „saviugdos” tikslais atrodytų tarsi pasityčiojimas iš jų ir jų skausmo. Juk savo laiką ir energiją galėčiau skirti kažko siekti, o ne žiūrėti kokios mano asmenybės brandos spragos galėtų pritraukti daugiau skaitytojų :/
Na, kiekvienam savo problemos, bet nemanau, jog reiktų dėl to labai skųstis. Visgi, jei vienas perka šokoladų kaip išprotėjęs, tai kitas degtinės. Ir surask, kad gudras, skirtumą – abu perka tikrai ne tam, kad LABAI LABAI reikia 😀
Va dėl to „kiekvienam savo problemos” ir skaitau šitą blogą. Nes jame aprašomos tokios problemos, iki kurių dar reikia dasigalvoti. Ir dar pateikiamos taip, tarsi jų buvimas būtų savaime suprantamas dalykas. First world problems 😀
O turite geresnių iššūkių idėjų? 😉
Idėjų turiu. Bet jos nebus Jums geros. Sakysite, kad trolinu. So what’s the point?
Panele, nepasakinėkite man ką aš sakysiu. Idėjų užrašinėje turiu milijoną – jūsų pravers irgi, taigi drąsiai. 🙂
ENORCA, būtent, sutinku su šita tavo mintimi. Žmonių kurie iš būtinybės taupo yra tikrai daug, ir čia neina kalba apie tuos kurie taupo tam kad išleistu svaigalams ar rūkalams. Čia labai tiktų papasakoti tendenciją iš sporto pasaulio. Amerikietiškame futbole ( bet manau atitikmenų rastume ir pas mus), būna kad žemesnėse ar vietinės reikšmės lygose tikrai talentingų jaunų futbolininkų būna labai daug, jų skautai ieško ir kviečia išbandyti jėgas aukščiausioje lygoje, bet kai jie patenka į ją, didžiosios daugumos to “perspektyvaus jaunimo” niekuomet nepamatai aukščiausios lygos aikštelėje. Pagrinde išlieka tik naujokai iš centrinės amerikos kraštų – Dominikos, Puerto Riko ir t.t. O taip nutinka todėl kad dažnai vietiniai perspektyvūs sportininkai kovoja tik dėl vietos aukčiausios lygos komandoje, O atvykę iš centrinės amerikos šalių išlaiko ir save ir siunčia dar pinigų savo giminėms likusioms gimtose šalyse. Pas juos motyvacija didesnė. Tarp to kuris tai daro dėl įšūkio ir tarp to kuriam tai išgyvenimas yra šioks toks skirtumas. Bet visgi geriau tai kai įšūkį turėti nei kai būtinybę 🙂
Argi „neva” saviugda nėra pakankamas tikslas siekti – pažinti kiek mažai daiktų tereikia žmogui gyvenime? Išsilaisvinti nuo jų? Užpildyti savo asmenybės brandos spragas? Ir tada išsilaisvinus prieš akis atsivers didesni tikslai, kurių bus galima siekti.
Visus 2013-tus metus nenusipirkau sau nei vieno rūbo anei batų. Tiesiog 2012-tų gruodžio 31-ą taip nusprendžiau… Nebuvo sunku. Nesilankyti parduotuvėse tapo taip įprasta, kad nei rūbų, nei batų iš inercijos nepirkau ir iki šios gegužės.
Va. esate tikras įrodymas, kad galima ir ilgiau, pasirodo, ne-pirkimo principais vadovautis, ačiū, Dulksna! 🙂
Geras iššūkis 🙂 Aišku dauguma didžiuojasi,kad prisikrauna pilnus vežimus prekių…Net teko pastebėti skirtumą: prieš mane buvę kasoj žmonės pirko LABAI visko,o aš vos porą prekių..Nuo to labai priklauso kasininkų nuotaika ir netgi bendravimas 😀 Kaip sakoma : kuo daugiau turi, tuo daugiau ir išleisi..O savo gyvybinės energijos eikvojimas darbui,kad uždirbtum daug ir išleistum viską nesamonėm yra visiška nelaimė 🙁 Kaip ten bebūtų,ačiū už straipsnį,Danieliau 🙂 lauksim kitų!
Ne, ne, tai tau ačiū, Gerda, už super atsiliepimą! 🙂
Šaunus iššūkis! O man būna taip (tik galbūt suaugusiems taip nenutinka :D), jog jei kišenėje turiu tarkim 4Lt, už juos galiu nusipirkti šokolado plytelę, tačiau jei vėliau užsinorėsiu gerti, 1Lt sultims neužteks, todėl geriau neperku nieko, bet jei turiu visus 20Lt, nusipirksiu šokolado, gerti ir dar sąsiuvinį gražiu viršeliu. Todėl kai turi mažiau tai automatiškai mažiau ir išleidi 🙂
Gerą mintį davei – juk jei labai sunku susilaikyti nuo pinigų švaistymo, galima jų nebesinešioti. Arba jei laikai banko sąskaitoje – nesinešioti ir kortelės. Arba duoti draugams/šeimos nariams pasaugoti pinigus!
Noorime daugiau straipsnių :). Pasiilgau įkvėpimų :).
Ir tuoj bus!
Praeitą visą savaitę praleidau sirgdamas, tai rašyti negalėjau. Todėl šiandien (arba rytoj) kaip tik turėtų pasirodyti naujas straipsnis… 😉
Tikras iššūkis šiuolaikiniam žmogui – atsispirti reklamai. Mąstymą, pagal kurį paremtas šitas iššūkis, propaguoju jau gal 4-5 mėnesius. Ir man asmeniškai tai labai tinka ir patinka. Kuo mažiau daiktų turiu (t.y., tie daiktai, kurie priklauso tik man ir yra pirkti už mano pinigus), tuo labiau jaučiuosi nepriklausoma, o tai man yra svarbus jausmas. Juk esi atsakingas už visus tuos daiktus, kurie tau priklauso. Rūbai, batai, makiažo priemonės, knygos, dulkių siurblys, dekoratyvinės lėkštutės ir žvakidės su pusiau nudegintom žvakėm, batų šaukštas, virtuviniai „rakandai” ir visokie kitokie šūdniekiai.. Visi šitie daiktai reikalauja būti kažkur saugiai padėti, būti prižiūrimi ir t.t. Ir jeigu tu keliauji kažkur ilgam pvz., kraustaisi, tavo daiktai turi keliauti su tavimi. Todėl, mano nuomone, kuo mažiau daiktų turi – tuo laisvesnis esi. Ir žmogui tikrai reikia mažiau, negu daug kas įsivaizduoja, prisigalvoja arba yra išmokyti galvoti 🙂
Minimalizmo idėjos. Dievinu jas ir aš! :))
Gal nustebsite, bet aš taip gyvenu visą laiką. Tiesiog mane taip nuo mažens išauklėjo ir džiaugiuosi turėdama atsparumą vartojimui ne iš būtinybės. Bet dauguma žmonių turi problemą dėl per didelio vartojimo. Džiaugiuosi, kad skatinate pirkti mažiau šiame vartojimo apsėstame pasaulyje! Kai yra tiek daug informacijos rėkiančios „vartok” tai labai svarbu skleisti kitokią informaciją! Ačiū už tai!:-)
<3
Ilgiausiai ištvėriau nepirkti 2 savaites :). Po to užpuolė „abstinencijos” sindromas ir kai tą supratau, sąskaita jau buvo tuščia :). Bandysiu 4 savaičių iššūkį.
Sekmės! 🙂
Prieš perkant daiktą – labai gerai pagalvoju 🙂 net maistą ir gėrimus. Buvo gyvenime pirkimo manija užėjus (drabužių, batų), bet dabar stengiuosi mažinti daiktų skaičių. Vis ten bei šen pasitvarkau, kažką atiduodu, kažką išmetu. Minimalizmas yra jėga šiaip! Mažiau daiktų – mažiau laiko jiems tvarkyti reikia skirti 🙂
Mažiau pirkinių – daugiau pinigų! Tai mano taupymo ir tvarkos namuose palaikymo metodas 😀
Šį straipsnį radau kaip tik tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Kaip tik tada, kai suvokiau esanti nepagydoma impulsyvi pirkėja (perku, kad pirkčiau, siekdama su kiekvienu nauju daiktu atrasti tą visapusišką pilnatvės jausmą, kuris parėjus namo staiga išgaruoja). Žodžiu kategoriškai nusprendžiau iš principo nebepirkti naujų daiktų, kol nepradėjau naudoti jau įsigytų (pvz, nepirkti naujų knygų, kol iki pabaigos neperskaičiau neseniai nusipirktų knygų ir gulinčių lentynoj). Tik reikia iš karto nuspręsti, ką daryti su sutaupytais pinigais, kad jie vėl nepradėtų deginti delnų (t.y. kur juos padėti, kad jie fiziškai būtų nepasiekiami)? Kai bankų taupymo indėliai turi nulines palūkanas „Debesylos beprotiškų tikslų sąraše“ pamačiau, kad vienas iš tokių būdų gali būti tuos „laisvus” pinigus investuoti į paskolas teikiamas žmonėms (Savy, Finbee, t.t.). Bet man tai nauja… Ar kokiam nors straipsnyje galėtum šį savo tikslą pakomentuoti, kodėl tai nusprendei daryti, kodėl ten nėra viena svetainė, o bent 5, iš kurių 4 kaip suprantu jau išbandei. Ar tai pasiteisino? Atsipirko? Ar susitaupė kažkiek ar kaip tik tie laisvi pinigai pasidarė dar didesniu minusu? (vis svarstau ar ten kokiai VMI nereiks deklaruoti investuotų pinigų ir sumokėti kokio procento, po kurio gautųsi kad ne sutaupiau, o į minusą nuvažiavau). Žodžiu ar galėtum kokiam straipsnyje apie tai plačiau parašyti, kur dėti tuos „laisvus” pinigus fiziškai, kad nekiltų jokia pagunda (nes jų realiai neturėčiau) išleisti?
Ateityje apie tai papasakosiu, Rasa! Kol kas pats eksperimentuoju.
Bet rekomenduoju kitą tinklaraštininką, tokį Justiną. Jis turi visą tinklaraštį apie aktyvius ir pasyvius investavimus, idėjas kur gi tuos pinigus geriausiai padėti (dalimi idėjų naudojuosi ir aš). Štai jo straipsnis specifiškai apie P2P skolinimą: http://investologija.lt/blogas/investavimas/p2p-skolinimas-kaip-investuoti/ Rekomenduoju ir kitus!
…Perduokit jam nuo manęs labas, jei prenumeruosite. 😉
Ačiū labai!
Fainai, Danieliau! Mes visai panašiai mąstom.
Gerai pamenu momentus, kai jau prieš kurį laiką buvau nusprendusi nieko nepirkti (išskyrus suvartojamus daiktus arba tik tikrai labai reikalingus). Nuvyksti į kokią Ikėją labai konkrečiam pirkiniui, eini, grožiesi skandinaviškais buities rakandais… nori vieno, ir kitas gražus. Tada sau mintyse primeni, kad nepirksi. Susilaikydavau, bet ir puikiai pamenu, jog visai reikėdavo įdėti pastangų.
Dabar, jau ne vienrius metus, nuvykstu į kokią Ikėją labai konkrečiam pirkiniui, einu, grožiuosi skandinaviškais buities rakandais…. Ir absoliučiai nulis emocijų, totalus abejingumas. Nei reikia, anei noriu.
Šiaip žiauriai geras jausmas. Laisvės.
Realiai mano namie per pastaruosius metus atsirado daiktų tik tiek, kad ant pusės rankos pirštų suskaičiuočiau.
Nors gal užėjus į mano namus, nepagalvotum, kad gyvenu minimalistinį gyvenimą, nes turiu daiktų iš anksčiau. Tačiau visi jie turi savo vietą ir jokių bereikalingų.
Geriau daikto neturėti, nei paskui galvoti, kaip jo atsikratyti. Nes išmetinėti daiktų irgi nemėgstu – stengiuosi rasti, kad jų gali reikėti ir atiduoti.
Jei būna kokios progos (gimtadieniai ir pan.), tai esu įpratinus draugus ir artimuosius nedovanoti kategoriškai jokių daiktų. Pastaruosius porą metų kviesdama į gimtadienį sakau: arba atsinešti vegan maisto (geriau mažiau, bet skanaus), arba paaukoti Tuštiems narvams. Ir dar pridedu, kad 5 eur yra ok. Na, kad mažiau uždirbantys negalvotų, kad brangiai mano gimtadienis jiems atsieis (-:
Tiesa, mūsų nepirkimo supratimas kiek skiriasi, nes aš kalbu tik apie materialius daiktus. Kelionės, bilietai į kiną, koncertą, etc. neskaičiuoju. Tad labiau neperku, nes nenoriu papildomų daiktų, kurie man tam tikra prasme yra beprasmybė ir antiekologiška. O vat įspūdžius perku. Ir jei turiu finansinę galimybę, juos kaip tik stengiuosi mažiau riboti (-: Aukojimo taip pat neįskaičiuoju.
Less Is More.
Ak, ačiū, Marija!!! <3
Wow, kiek daug Lietuvoje žmonių, kurie dar nėra visiški vartotojai! Nerealiai džiugu girdėti, nes yra potencialių balticmustache blogo skaitytojų. Nenueis mano mintys veltui 🙂
Išūkis labai geras. Mes pas save B.M. šeimoje retkarčiais pabandom savaitę nieko nepirkti (absoliučiai nieko). Pradžioje buvo sunku, o dabar, finansinės nepriklausomybės režime, pavyksta lengvai, kartais net natūraliai be pastangų. Reiks išbandyti tavo mėnesio iššūkį, bet perkant tik maistą 🙂
Reiktų! Beje, apsilankiau jūsų https://balticmustache.lt/ ir visai man patiko! Tikiuosi, kad nesustosite!
Malonu girdėti. Dar tik pradžia pas mus 🙂
Turim labai daug minčių ir patirties, tik gaila, kad ne laiko 🙂