Ar žinai, koks VIENAS dalykas paverstų pasaulį maždaug 400% geresniu? Aš žinau. Ir nors tai atrodytų elementaru, bet mūsų gyvenimuose to labai trūksta.
Pirmą kartą žodžių junginį „taikūs žmonės“ išgirdau prieš keletą mėnesių, kai lankiausi netradicinio, Montessori, ugdymo mokykloje. Mokytoja, kurią kalbinome, paaiškino, kad vienas iš jų tikslų yra išugdyti taikius žmones. Tai buvo Marijos Montessori, šio ugdymo sistemos įkūrėjos, idėja.
Galbūt ir anksčiau girdėjau šią frazę, bet tą kartą ji man įstrigo. Buvau apsupta mokytojų, kurie mylėjo savo darbą, suprato vaikų ugdymo svarbą ir jaučiau jų atsidavimą ugdyti geresnę kartą.
NAUJA: Straipsnio gali ir klausytis – įgarsino debesylietė Justina Pilkaitė:
Jau praėjus kiek laiko po apsilankymo mokykloje...
Man niekaip iš galvos neblėso mintis apie taikius žmones. Pirmiausiai, žinoma, galvojau: Ar aš esu taikus žmogus?
Man nepatinka agresija, pyktis ir stresas. Įsiplieskus konfliktui niekuomet nepuolu kito žmogaus, stengiuosi rasti civilizuotą, kultūringą išeitį iš nemalonios padėties. Ir tik gerokai išsekus kantrybei, pradedu galvoti apie kitokius metodus. Save laikau taikiu žmogumi.
Tačiau kas yra taikus žmogus?
Kaip jis gyvena? Kokiomis savybėmis pasižymi? Kokios mintys jo galvoje? Kaip reaguoja į sunkias situacijas ir kokius sprendimus renkasi?
Žinoma, šiame amžiuje taika nėra tas pats, kas buvo prieš kelis šimtus metų. Mums nereikia gintis nuo banditų, kurie pavogę karves dar ir išprievartauja vyriausiąją dukrą. Taika nepasireiškia tuo, kad banditai vis dėlto prajojo pro tavo ūkį.
Šiuolaikinė taika yra maži dalykai. Smulkmenos, kurias atliekame kasdieniniame gyvenime bendraudami su aplinkiniais kiekvieną dieną.
Aš taikius žmones įvardinčiau kaip ramius, pasitikinčius savimi, mylinčius ir gerbiančius gamtą bei viską, kas su ja susiję, draugiškus, gailestingus ir nuoširdžius.
Šios savybės išskiria malonų žmogų nuo to, kurio dauguma kratytųsi.
Ko iš tiesų norime?
Manau, kad niekam nekyla abejonių, kokioje visuomenėje norėtume gyventi. O jeigu kažkam vis dėl to kyla abejonių, ir mano, kad gyventi tarp taikių žmonių būtų neįdomu, todėl nenori turėti nieko bendro su hipiais, budistais ir altruistais, siūlau paklausti savęs šio klausimo:
Jeigu reikėtų persikraustyti, kurį miestelį pasirinktumėte?
Miestelis A
Miestelis B
Žinau, kurį rinkčiausi aš.
Ir taip, suprantu, kad tai skamba gražiai tik kompiuterio ekrane. Niekas nėra matęs ar girdėjęs apie tokį taikų miestelį, kuris pasistatė savaime ir kuriame gyventų vien taikūs žmonės. Ko gero neįmanoma, kad tokia vieta egzistuotų. Visada ir visur atsiras nors vienas piktas žmogelis, kuris viską sujauks ir skleis negatyvą.
Tačiau yra bendruomenių, kurios buvo sąmoningai įkurtos siekiant gyventi taikiai ir be pykčio. Mums artimiausia – čia pat Lietuvoje – Indrajos Namai.
O išankstinis nusistatymas nepadeda.
Mano aplinkoje yra žmonių, kurie gyvenimo „vėtyti ir mėtyti“ jau retai kada mato išeitį be konflikto. Jeigu mobiliojo ryšio bendrovė neteisingai paskaičiavo sąskaitą, tai jie būtinai:
- Iškeiks tą bendrovę.
- Paskambins išreikš savo nepasitenkinimą.
- Net darbuotojui viską paaiškinus ir ištaisius klaidą, vis tiek apkalbės tą situaciją su visais draugais.
Tokie žmonės, kažkodėl, niekada pirmiausiai neieško taikaus sprendimo. Jie įsitikinę, kad gražiuoju bendraudamas su įstaigomis arba jų darbuotojais nieko nepasieksi.
...Jie tiki, kad visada ir visur yra apgaudinėjami ar išnaudojami.
Tačiau ar tai tikrai tiesa? O galbūt tai tik vidinis žmogaus pasaulis, kuris trokšta konfliktų ir galimybių parodyti savo viršenybę prieš kažkokią įstaigą, paslaugų tiekėją?
Žinoma, tai tik keli pavyzdžiai. Yra ir menkesnių nesutarimų, kurių netaikūs žmonės, vis dėlto, nelinkę spręsti gražiuoju.
Būdami atviri sau išvengiame vidinių konfliktų ir sąžinės graužaties.
Yra ir man buvę atvejų, kai pykau ant tam tikrų įstaigų ir darbuotojų dėl įvairiausių neatitikimų arba prastos paslaugų kokybės. Pradėjus viską aiškintis ir man buvo išsekusi kantrybė, tačiau nė karto nesu praradusi savikontrolės ir tuo džiaugiuosi.
Dabar man negėda dėl savo veiksmų, nes aš nesugadinau kitame laido gale sėdinčiam žmogui nuotaikos ar net visos dienos.
O, galų gale, ir pats reikalas pasirodė tik nesusipratimas arba buvo ištaisytas. Reikia nepamiršti, kad kitame telefono gale sėdi tikras žmogus, kuris tiesiog dirba savo darbą. 1 Jis irgi turi kantrybės ribas, jį irgi galima įžeisti, ištampyti nervus.
Todėl taikus žmogus niekuomet neužsipuls tik savo darbą atliekančio, tai yra, telefonu klientus aptarnaujančio banko darbuotojo, nes toks žmogus nenori pakenkti kitam ir sugadinti jam nuotaikos.
Nedaryk kitam to, ko...
Dažnai sulaukiu komentarų, kad esu naivi. Tame yra dalis tiesos. Bet taip pat esu taiki. Kur nubrėžti ribą tarp taikumo ir naivumo?
- Jeigu užjaučiu nepažįstamąjį, kuris neatliko savo darbo idealiai ir įvėlė klaidą į mano užsakymą, nes pagalvoju „galbūt jam dabar sunkus laikotarpis“, ar dėl to esu naivi?
- Jeigu buto šeimininkas laiku nepasirašė naujos interneto sutarties ir dėl to esu priversta naudotis labai lėtu internetu, tačiau neužsipuolu jo, o tiesiog ramiai išklausiusi paaiškinimą suprantu, kad jis tik žmogus, ar dėl to esu naivi?
- Jeigu kasininkė man nepasako „labas“ ir „viso gero“, kai aš maloniai su ja pasisveikinu, tačiau surūgusiu veidu toliau skenuoja prekes, o aš tik pagalvoju: galbūt jai ką nors skauda... Ar dėl to esu naivi?
Žinoma, visi tie žmonės gali būti tiesiog tinginiai ir jiems visiškai nusispjaut į savo darbą ir žmones, kuriuos jie aptarnauja.
...Bet būtent dėl tokio elgesio aš pasirenku nutraukti šį siaubingą ciklą ir būti naivia, bet taikia, ir tokiu savo pavyzdžiu daryti įtaką aplinkiniams.
Na gerai, tarkime esame taikūs...
Kas toliau? Kas iš to? Galbūt kitiems puikiai sekasi ir nesistengiant būti taikiais. Žinoma, visi pažįstame tokių žmonių. Tačiau ar tikrai gerai būti taikiems? O gal galėtų būti geriau?
Taikiausi žmonės pasaulyje, ko gero, yra budistai. Budizmas moko, kad tikroji laimė ateina iš žmogaus vidinės taikos. Jeigu žmogaus mintys yra taikios, bet kokie išoriniai dirgikliai jo nenuginkluos, tačiau jeigu žmogaus mintys yra sujauktos ar piktos – niekas nepadarys jo laimingu.
Pyktis sunaikina vidinę taiką.
Ir tai nėra bobučių paistalai. Tą patvirtina ir mokslininkų analizės, kaip, pavyzdžiui, šios, kurias atliko Wisconsin-Madison universitetas. Daugybė tyrimų įrodo ryšį tarp taikaus ir gailestingo gyvenimo būdo bei laimės.
Galima klijuoti etiketes, vadinti kitus hipiais ir naivuoliais ar net priskirti juos budizmo šalininkams. O galima tiesiog pasirinkti būti taikiu tam, kad pasaulyje būtų nors vienu taikiu žmogumi daugiau.
Taikūs žmonės:
- Patiria mažiau streso.
- Nėra pikti, agresyvūs.
- Myli save ir kitus.
- Patiria daug teigiamų emocijų.
- Lengviau susitvarko su sudėtingomis situacijomis.
- Prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
- Turi didesnį draugų ratą.
Taigi...
Ar apsimoka būti taikiu?
Aš, sukaupusi drąsos, dar sugrįšiu į Montessori mokyklą ir paspausiu ranką mokytojai, kuri stengiasi išugdyti taikius vaikus, taikią naująją kartą.
Džiaugiuosi žinodama, kad kažkas supranta taikumo svarbą ir stengiasi pakeisti bent šiokią tokią dalelę šio pasaulio į gerąją pusę.
Mums nereikia pikčiurnų gatvėse ir apkalbinėtojų parduotuvėse. Mums tikrai nereikia surūgusių veidų kiekvienoje viešoje įstaigoje ir nemandagių autobusų vairuotojų. Mums tereikia prisiminti, kad esame lygūs. Visi mes norime malonios kasdienybės ir draugiškumo aplinkui. Norime būti pasitikti su šypsena ir su ja išlydėti.
Tad kodėl nepradėjus nuo savęs?
Skelbiu karą pikčiams ir pikčiuvienėms, ir prieš kiekvieną veriantį žvilgsnį ar nemandagų atsakymą aš kovosiu šypsena ir gera nuotaika.
Kviečiu prisijungti prie manęs! 🙂
– Milena Kolesinskaitė
Žinau, kokia nuvalkiota šita frazė...↩
Žinau, kad man kaip Debesylos autoriui, čia esančių straipsnių girti gal ir nederėtų…
…Bet dievaži – negaliu susilaikyti! Man jis labai, labai patiko! :))
Šaunus esi vaikinas. Puiki ir labai aktuali tema šiandien. Taikos reikia pirmiausia pačiam su savimi.
Super straipsnis! Norit tikėkit, norit ne, bet tikrai pasidarai laimingesnis/ė, būnant taikoje visų pirma su savimi, o paskui ir su visu pasauliu.:)
Taikumas labai gera savybė. Bet jei klausia autorė, ar tai naivumas … savotiškai taip. Netgi pavadinčiau „patogumas”. Tik taip tampi patogus visiems, išskyrus sau. Nėra pikta ar negražu pareikalauti, kad paslauga būtų suteikta kokybiškai, kad pica lėkštėje nebūtų susvilusi, kad daktarė paaiškintų tiksliau ligos gydymo procesą ir taip be galo. Ir galima pareikalauti mandagiai, be skandalų ar akių drąskymo. Tai vadinama savigarba – aš suprantu tave, bet gerbiu ir save. 🙂
Jau norėjau padėkoti autorei, kad šalia taikumo paminėjo naivumą. O Jūs, Danguole, dar aiškiau įvardinote situaciją. Nebeišgyvensime šiame pasaulyje vien su taikumu… Taikumas + taiki savigarba – vat tokia formulė man labiausiai patinka 🙂
Kai skaitau tokius tekstus arba susiduriu su tokia situacija gatvėje, prieš akis dažniausiai iškyla teiginys „prie ruso buvo geriau…”. Ar nepastebite, kad tai dažniausiai vis dar yra grįžtamoji reakcija į tai ką mūsų šalis turėjo išgyventi prieš daugiau nei 25-erius metus? Ir didžiausia problema, kad tai vis dar kartais persiduoda tiems mažiems vaikams, turintiems augti su tomis tendencijomis, kurios galbūt kažkada „skriaudė” jų tėvus.
Bene naujausias (ne)laimės pavyzdys mus užklupo 2015 metų pradžioje. Kol pirmosiomis savaitėmis jaunoji (naujoji) karta džiaugėsi naujais pinigais, jų modernesne išvaizda ir potencialia jų nauda dėl glaudesnės integracijos Vakarų rinkoje, pensijinio amžiaus elitas (arba šiaip bet kokio pokyčio vengiantys žmonės) priešinosi ir pyko ant naujos sistemos. Ir kas blogiausia, kad jie pyko ne tik ant savo susiformavusios pasaulėžiūros, kuri nenori keistis, bet tuo pačiu metu pykdė bei kaltino visiškai niekuo dėtus žmones, esančius tiesiog naujos sistemos pagrindiniais darbiniais arkliukais.
Čia belieka tik pagalvoti kas būtų jeigu pyktį, bet ne taiką, tuo metu būtų toleravę ir pašto darbuotojai, ir banko padaliniai, ir krūva kasininkų, kuriuos kiekvieną dieną apsupdavo daugybė piliečių, nenorom atiduodančių paskutinius litus bei už tai nepatikliai priimančius šviežutėlius eurus. Ir dar jeigu esi tų senų vertybių atstovas kaip gi nepabandysi įrodyti, kad buvai apgautas! Na o tada jau nebesvarbu, kad tavo nepagrįstos ambicijos ir pyktis griauna vieno niekuo dėto žmogaus savigarbą bei reikalauja nebūti tokiu pat išsišokėliu bet kuriam kitam, stovinčiam toje pačioje eilėje tau už nugaros.
Vis dėlto tokių žmonių tikrai mažėja 🙂 Tik galbūt aš visa tai pavadinčiau ne kaip taikos ir naivumo paieškomis, o tiesiog tolerancija ir tarpusavio supratingumu vieni kitiems. Tiesiog kartais pakanka suprasti, kad dėl centu didesnės sąskaitos už telefoną ar netinkamai pritaikytos akcijos parduotuvėje kalta ne ta sėdinti „kempinė” priešais jus, o galbūt dėl programuotojo neatidumo įsivėlusi klaida. Žinoma, kartais gali suklysti ir kitų pykčio prisigėrusi „kempinė”, tačiau turbūt ne todėl, kad to norėjo, o todėl, kad kažkas sudaužė jos pasitikėjimą savimi.
Kitaip sakant bet kokia nepagrįsta kritika ir pyktis kitų atžvilgiu dažniausiai neduos jokios naudos, o tik sugadins jus supančios aplinkos nuotaiką. Taigi, kaip teigia ir teksto autorė, taika, naivumas ar ta pati tolerancija bet kurią akimirką tikrai taps svarbesniu gyvenimo prieskoniu, stumiančiu mus į priekį, o ne į visuotinę depresiją 🙂
Jonai, dievaži, tu tuojau tapsi profesionaliu Debesylos straipsnių kritiku. 😀 Nespėsiu dalintis kiekvienu tavo tokiu jėgišku komentaru! Super pastebėjimai! :))
P.S. Aš rimtai. Tu gebėtum visai neblogą blogą rašyti, jei dar jo nerašei. Ir nebūtinai, spėju, apie Debesylą 😉
Labai šaunus straipsnis. 🙂
Motina Terese sakė, jei nori taikos, reikia eiti į mitingą už taiką, o ne prieš karą. Prieš ką kovojame, tam reiškiniui tiesiog suteikiame savo energijos vešėti.
Aš visada žavėjausi Džidu Krišnamurčiu, kuris kalba panašiai — konfliktas jau prasideda pačiame mąstyme, pajutime…ir tai iš karto yra pralaimėjimas….Kad to nebūtų, tiesiog turėtume labai keistis, suvokdami gilius, ęsminius savo esybės įpatumus, žmonių sociumo struktūrą, istoriškumą….Suvokti tą nelabai protingą žmonijos organizaciją, kuri trugdo dvasiniam vystymuisi, kimšdama netikras tradicijas, netikrus ryšius, neteisingas dogmas, tikėjimus….Viską, kas daro mus priklausomus nuo daugybės nematomų voratinklių, neleidžiančių mums būti laisvomis, protingomis, Tiesos ieškančiomis būtybėmis
Konfliktinėse/socialinėse situacijose gali išlikti ramus tik su savimi, nes tu žinai, jog viską padarei, kad išlaikytum abipusę pagarbą, bet yra tekę susidurti su situacija, kai matai, kad išlaikai pagarbą sau ir kitam, bet vistiek kita pusė yra linkusi į konfliktą. Ypač, kai kalbama apie aptarnavimo sferą.Jeigu pica suskrudusi/daktaras nepaaiškina gydymo proceso tai vadinu profesionalumo stoka. Taikus tas, kuris dar nepradėjęs kovos laimi.
Net šypseną sukėlė straipsnis 🙂 būkim TAIKŪS 🙂
Labai geras straipsnis, teisingas požiūris į reiškinius…ir LABAI aktualu…Einantis dvasios tobulėjimo keliu visada gali suklupti ant daugybės kelyje atsiradusių kliūčių, akmenų…sunkių išgyvenimų…Ir dažnai nuleidžiame rankas, nebematydami išeities ir prarasdami viltį….Gera, kad yra Debesyliečiai, kur gali atsigauti ir suvokti, kad yra šviesa tunelio gale, kad nesi vienas, kovojantis su malūnais….Ir kad kova gali būti laimėta, …jos nepradėjus…
„Skelbiu karą pikčiams … ir kovosiu …” – rašo taikus žmogus… 🙁
Juk tai perkeltine prasme išreikšta. Ar Jums atrodo, kad taikus žmogus net tokių žodžių neturėtų vartoti? 🙂
Prisijungiu 🙂
Pirmiausia reikia būti taikiam su savimi, ir tada taika bus visam pasauly. Reikia pradėti keistis 🙂
Kartais ir aš pagalvoju, kad esu naivi, bet ir toliau šypsaus ir džiaugiuos gyvenimu 🙂
Super 🙂
Straipsnis teisingas išties, dėkingas jo autorei(-ams). Na gerai, turiu aš savo vidinę taiką. Ji nepajudinama, kuomet esu su savo šeimos nariais. Tačiau ateina diena, kai turi išeiti į aplinkinį pasaulį. Tuomet, karts nuo karto, atsiranda žmonių, kuriems ant mūsų taikos nusispjauti ir jie elgiasi taip, kaip straipsnyje aprašytose situacijose. Tuomet mano vidinė taika senka arba jos neliekai visai… 🙁
Kaip man apginti savo vidinę taiką? Kaip ją išsiugdyti tokią, kad aplinkiams ji tapų neįkandama?
Jeigu kitas žmogus skleidžia neigiamą energiją, sako ką nors nemalonaus, provokuoja ar stengiasi įžeisti/įskaudinti, man padeda tokie dalykai:
1. Mintyse primenu sau, kad žmonės, kurie yra laimingi – taip nesielgia. Todėl piktas žmogus yra tiesiog nelaimingas žmogus. O nelaimingas žmogus nėra pilnai sąmoningas, todėl reikėtų jam atleisti už tai, kaip jis elgiasi.
2. Prisimenu atvejus, kai pati buvau pikta ir pabandau mintimis sugrįžtį į tą jausmą, kad suprasčiau kaip jaučiasi mane „atakuojantis” žmogus. Tada nusiraminu ir į situaciją pažvelgiu kiek ramiau. (Taip pat galima pabandyti nuramintį ir kitą žmogų)
Visiškai nesugriaunamos vidinės taikos, ko gero, nėra… tačiau galima stengtis ir sau kiekvieną kartą priminti, treniruoti save. Svarbiausia yra suvokti, kad dažniausiai žmonės piktai elgiasi, nes jiems skauda. O tokį žmogų tikrai galima užjausti ir suprasti 🙂
Begalo geras straipsnis!! Verciantis pagalvoti! Ypac man!!! Bet kodel suprantu kad taip daryti negerai!! Bet kartais nesusilaikau…
Uz taikius zmones ir geruma
Ačiū, Milena! Tikrai geras straipsnis! Ištikrųjų jei rašaii daugiau kažkokių straipsniukų būtų visai fainai paskaityti :))
Labai pozityvus straipnis ir protingos mintys. Džiugu, kad daugeliu atveju atitinku taikaus žmogaus apibūdinimą.
Sveiki.Su samoningumu ir noru daroma daug dalyku,tame tarpe ir taika.