Turbūt daug kas yra susidūrę su tokiomis dienomis, kurios atrodo pilkos, sunkios ir nuobodžios. Tokią dieną nieko (tikrai visiškai nieko) gero ir pozityvaus nebūna įvykę.
O jei tokiu metu paklaustume savęs, ar tikrai nieko? Ir jeigu iš tiesų jaučiasi, kad per dieną taip nieko ir nenuveikta, ką tokio būtų galima padaryti, kad visgi ją išgelbėti ir paversti pozityvia?
Norėdamas padėti sau ir kitiems atsakyti į šituos klausimus 2012 metų lapkritį pradėjau asmeninį eksperimentą, kurį pavadinau „365 pozityvios dienos“.
Aš sugalvojau, kad kiekvieną dieną užsirašysiu koks pozityviausias įvykis man tądien nutiko ir tai darysiu lygiai metus – 365 dienas. Įsipareigojau ką nors parašyti kiekvienai dienai, tai reiškia, jei vieną dieną praleisčiau, vėliau už praleistas dienas vis tiek turėčiau atsiskaityti.
Ką reiškia „pozityvus įvykis“? Tai bet koks įvykis, kuris dieną pavertė nors kiek geresne. Projektas užtruko truputį ilgiau nei planavau – 385 dienas. Jį pabaigiau 2013 m. lapkritį ir dabar dalinuosi savo patirtimi.
Kasdienis rašymas
Tam, kad kiekvieną dieną pasižymėčiau kas pozityvaus įvyko, buvo būtina pradėti rašyti kas dieną ir jokiu būdu neatidėlioti rašymo net porai dienų.
Na ar gali dabar prisiminti kas buvo prieš tris dienas? Jei taip – tavo atmintis trigubai geresnė už mano, arba tą dieną įvyko kas nors tikrai ypatingai pozityvaus. Tikrai taip būdavo, kad patingėjus ar pamiršus vakare parašyti, kelių paskutinių dienų įvykiai susipainiodavo galvoje ir reikėdavo gerai pagalvoti, kuris įvykis kuriai dienai priklauso.
Dėl to, net išvažiuodamas į kelionę, žygį gamtoje – bet kur – turėdavau su savimi bloknotą, kuriame žymėdavausi pozityviausią dienos įvykį, kurį vėliau perrašydavau į švarraštį.
Ilgainiui šis įprotis rašyti tiek įsišaknijo, kad pradėjau žymėtis daugiau visokių dalykų ir mano pozityviausių įvykių sąrašas pavirto tikru dienoraščiu. Taigi, nors savo pozityvumo projektą jau pabaigiau, pajutau dienoraščio rašymo naudą ir dabar jį rašau toliau.
Iš karto gali kilti natūralus klausimas: kada geriau rašyti?
Ryte ir vakare? Šis dalykas toks pats individualus kaip pirštų antspaudai. Didelei daliai žmonių rytas yra sunkus metas, kuomet sunku suprasti kur atsibudai, ką jau kalbėti apie kokias nors vakar dienos įvykių analizes.
Man kitaip.
Mano protas ryte yra toks aštrus, kad aš net nesugebėdavau parašyti vaizdingo teksto, smegenys spjaudydavo trumpus suvirškintus analitinius teiginius apie vakarykštę dieną, juos belikdavo tik užregistruoti.
O vakare žodžiai liejasi laisvai, kartais išsamiai aprašydavau kelis įvykius kol man pačiam paaiškėdavo kuris gi iš jų yra pozityviausias.
Kitas pamokymas: jei galvoje chaosas – rašyk.
Kiekvieną dieną užduodamas sau klausimą „Koks yra pozityviausias šiandienos įvykis?“ supratau kiek daug galios slypi klausimo uždavime.
Kartais atrodo lyg ir nėra įkvėpimo rašyti, o jau temų rašymui tai tikrai jokių, tačiau uždavus sau klausimą protas automatiškai pradeda ieškoti atsakymų ir aš galiu samprotauti raštu. Net nesuradęs atsakymo aš jau galiu būti prirašęs puslapį ir ne vieną.
Moralas – jei trūksta įkvėpimo, užduok sau šį klausimą.
Rašyti gerai ir todėl, kad minčių dėstymas raštu yra gerokai lėtesnis būdas samprotauti, nei paprastas minčių gainiojimas. Galvoje mintys lyg uodų spiečius zyzia aplinkui ir neduoda ramybės, nesupranti nei kiek jų, nei kur jos yra, o kai mėgini pagauti ir susikoncentruoti, tai tas pats kas mėginti pagauti uodą už straublio – gali mojuoti rankomis kiek nori, tačiau zyzimas nesiliauja.
Raštu gi viskas kitaip. Viskas vyksta gerokai lėčiau nei galvoje, be to negali sau leisti išplaukusių vaizdinių, turi formuluoti prasmingus sakinius. Raštu yra lengviau priimti sprendimus, išsirinkti vieną alternatyvą iš kelių ar ką nors apibendrinti.
Tiesiog lengviau.
Pozityviausias įvykis
Atrodytų kas čia tokio – paėmei ir užrašei kas pozityviausio tą dieną atsitiko. Tačiau kartas nuo karto, paslapčia ir netikėtai atslenka tokios dienos, kurios atrodo niūrios ir pilkos.
Tokiais momentais ateina suvokimas, kad negali kiekvieną dieną užkopti į kalną ar nuvažiuoti 100 km. dviračiu. Yra tokių dienų kurios nėra „OHO!“. Ir tos dienos taip pat turi pozityviausią įvykį, tiesiog jo pozityvumo lygis yra šiek tiek žemesnis.
Tokios dienos išmoko džiaugtis smulkmenomis, tokiomis kaip sniegas už lango, puikūs dienos pietūs valgykloje, išgirstas geras žodis, gabaliukas šokolado prieš pat einant rašyti. Kartais tekdavo atmintyje perkratyti visą dieną nuo ryto iki vakaro, kad atkasčiau nors kokią smulkmeną, kuri pilkai dienai suteikė nors šiek tiek ružavumo ar kitų spalvų.
Ir man visada pavykdavo, nebuvo taip, kad pozityvaus įvykio nebūtų.
Kartais būdavo ir taip, kad mintis apie tą momentą, kai reikės ką nors užrašyti į dienoraštį versdavo mane stebėti aplinką ir galvoti: „Ar nevyksta dabar kas nors pozityvaus?“, „Ar aš galiu padaryti ką nors pozityvaus?“.
Padarius ką nors tikrai šaunaus iš karto ateidavo ramuma ir atsipalaidavimas, tarsi būčiau nuveikęs pagrindinį dienos darbą.
Laiko planavimo įgūdžius taip pat šiek tiek pasitobulinau. Žinodamas, kad viena ar kita diena neturės jokių ypatingų įvykių, specialiai stengdavausi laiką planuoti taip, kad pozityvių įvykių tą dieną vis vien būtų. Dienos, o kartais ištisos savaitės, pavirsdavo iš anksto suplanuotų pozityvių įvykių virtine. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o dievas juokiasi.
Ir kartais mane gyvenimas nustebindavo netikėtais įvykiais, kurie būdavo kur kas pozityvesni už tai, ką sugebėdavau suplanuoti pats.
Dar vienas labai įdomus pastebėjimas yra skirtumas tarp rutininės ir neįprastos (atostogos, savaitgalis, renginys, prezentacija) dienos. Jeigu rutininę dieną dažniausiai tekdavo ieškoti kas gi gero įvyko, ir nors kokį pozityvų įvykį prisiminęs iš karto puldavau jį rašyti, tai neįprastą dieną aš turėdavau didžiulį sąrašą įvykių iš kurių galima rinktis.
O dar įsivaizduok, kad tokį dienoraštį rašai jau ne pirmą mėnesį ir moki džiaugtis smulkmenomis. Kiek pozityvių įvykių pastebėsi? Oho! Lyg gyvenimo energiją sugertum kiekviena savo ląstele!
Skaitymas
Argi atlikus tokį darbą nekamuoja noras iš šono pažiūrėti į tai kas gavosi? Žinoma, kad kamuoja! Praleidau keletą tikrai įkvepiančių ir pozityvių dienų skaitydamas pozityviausiu kiekvienos savo dienos įvykius. Įsivaizduokite, 385 dienos ir visos pozityvios! Visose įvyko kas nors gero!
Ar Tau yra tekę susidurti su Facebook efektu, kuomet atrodo, kad visi draugai visą laiką atostogauja ir įkėlinėja fantastiškas nuotraukas?
Jei turi 365 draugus Facebooke, visai gali būti, kad net jei jie atostogaus po vieną dieną per metus, vis visą laiką kuris nors vienas bus kur nors išvykęs ir įkėlinės fantastiškas nuotraukas, o tas nuotraukas žiūrint ims pavydas.
O ar jautei kada pavydą sau? Aš skaitydamas apie savo paties nuolatinius nuotykius ir džiaugsmus, gyvai juos prisimindamas, vėl ir vėl išgyvendamas turbūt pirmą kartą gyvenime rimtai užpavydėjau sau.
Oho kaip tas žmogus, kuris yra aš nerealiai pavarė! Ir aš taip norėčiau! Vėl ir vėl!
Nors iš tikrųjų visi žinome, kad buvo ir šilto ir šalto, tiesiog užrašydavau tik tai kas man atrodė pozityvu. Dabar pats galėjau patirti kaip atrodo Facebooko atostogų efektas iš abiejų pusių – to kuris įkėlinėja nuotraukas ir to kuris jas varvindamas seilę žiūri.
Analizė
Ir galų gale, atlikau savo 385 pozityvių dienų statistinę analizę.
Kiekvienos dienos įvykiui priskirdavau nuo 1 iki 3 žymų („užtaginau“). Ir suskaičiavau kokios žymos buvo paminėtos dažniausiai. Daugiausiai kartų buvo paminėti:
- Žmonės
- Darbas
- Kelionė
- Žygis
- Gamta
Ar tai reiškia, kad daugiausiai pozityvumo man suteikia kelionės ir žygiai gamtoje, darbas, bendravimas su žmonėmis? Gal ir taip, o gal ir ne.
Tada atrinkau geriausią kiekvienos savaitės pozityvų įvykį ir suskaičiavau žymas. Žiūrėk, kaip keičiasi rezultatai:
- Gamta
- Žygis
- Kelionė
- Nuotykis
- Menas
Darbe ir tarp žmonių praleidžiame tiek laiko, kad natūraliai dauguma pozityviausių įvykių yra gaunami iš jų, tačiau jei darbas ir supantys žmonės nėra įkvepiantys jų kuriami įvykiai yra nustelbiami kitų tos savaitės įvykių.
Manau, kad džiaugsmą suteikia ne žmonės kaip patys savaime, o tai ką veiki kartu su jais (žygis, kelionė, nuotykis).
Kokį įkvėpimą man teikia rutininės dienos galima suprasti suskaičiavus kokiomis savaitės dienomis buvo daugiausiai pozityviausių savaitės įvykių. Taigi, savaitgaliais įvyko net 58% pozityviausių savaitės įvykių. O nemažai kitomis dienomis buvusių įvykių nutiko atostogų metu.
Tikrai norėtųsi savo kasdieninei veiklai suteikti daugiau pozityvumo, kad nesinorėtų savaitgaliais nuo jos bėgti į žygį, kelionę ar nuotykį…
Taip pat suskirsčiau kiek pozityviausių įvykių „nutiko“, kiek „sukūriau“ pats. Taigi, aš sukūriau pats 46% pozityviausių dienos įvykių. Tačiau mano kūryba yra net 60% pozityviausių savaitės įvykių. Kitaip tariant mano paties idėjos ir veiksmai dažnai nustelbė aplinkoje įvykstančius įvykius.
Štai čia ir slypi mūsų visų tikroji galia – mes galime patys kurti savo gyvenimo įvykius kurie mus labiausiai veža, ir tą, bent jau remiantis mano eksperimento rezultatais, iš tiesų ir darome.
Pasidalinimas
Visą šį projektą atlikau pats vienas ir apie tai niekam nesakiau. Tiesiog žmonėms paklausus ką aš čia rašau, atsakydavau – dienoraštį arba kelionės aprašymą. Vienu žodžiu, dariau vieną, o sakiau kitą.
Man atrodė, kad visas šis projektas yra nesąmonė, atsiradęs iš „neturėjimo kas veikti“, įdomus tik man pačiam ir niekam nenaudingas. Pirmą kartą pasidalinus projekto rezultatais su gana ribotu žmonių ratu mane nustebino jų reakcijos.
Jie mane gyrė už atkaklumą rašyti kasdien, gyrė pačią idėją, davė paskaityti savo draugams, vaikams, antroms pusėms ir net tėvams. Aš netgi įgijau pasekėjų, kurie šį mano projektą pakartojo patys ir kuriems projekto dėka kilo verslo idėjų. O dabar, žiūrėk, šis aprašymas jau atsiduria Debesylos puslapyje!
Ką tai reiškia?
Tik pagalvok, kiek palaikymo aš būčiau gavęs jeigu būčiau paskelbęs apie projektą ankščiau? Galbūt ir pasekėjų būčiau radęs anksčiau, galbūt rašytume kartu ir galėtume reguliariai susitikti ir aptarti ką parašėme?
Ir čia kyla dar įžvalga: Jeigu Tau kilo beprotiška idėja, kuri yra nesąmonė, atsiradusi iš „neturėjimo kas veikti“ ir įdomi tik Tau – pasidalink ja. Negali žinoti kur link ji nuves!
Perspėjimas – dalinausi savo projektu su žmonėmis pozityviai žiūrinčiais į tokius dalykus. Žiūrėk su kuo daliniesi ir Tu, nesakyk bet kam!
Rezultatai
Šio eksperimento rezultatas esu aš pats. Dabar esu geresnis pozityvumo ekspertas, galintis įžvelgti ką nors pozityvaus bet kuriame laiko intervale. Bet svarbiausia, kad tas įžvelgimas nebėra dirbtinas teigiamų dalykų prigalvojimas, tai iš tiesų tapo natūraliu mąstymo modeliu.
Tiesiog mūsų dienos yra savaime pilnos pozityvių įvykių darančių gyvenimą geresniu, tačiau mūsų pastabumas jiems yra labai atbukęs, taigi, tokia „pastabumo treniruotė“ gali būti naudinga bet kuriam žmogui.
2017 m. kovo mėn. papildymas: Šiuo metu vis dar rašausi pozityviausius įvykius, tačiau dabar apsiriboju trimis pozityviausiais savaitės įvykiais. Tai taip pat yra neblogas metodas ir savo pozityvų mąstymą palaikyti ir tuo pačiu įprasti nors vieną kartą per savaitę prisėsti ir pažiūrėti, ką gi gero nuveikiau.
Savaitės įvykių surašymas gal šiek tiek mažiau mokina džiaugtis smulkmenomis, tačiau padeda labiau susikoncentruoti į didžiausius ir svarbiausius gyvenimo siekius ir tikslus.
2018 m. sausio mėn. papildymas: Ilgai galvojau apie kokį nors pozityvumo judėjimą, kuomet žmonės kokiame nors puslapyje ar kokioje nors grupėje visi draugiškai kas savaitę skelbtų savo didžiausius pasiekimus ir šitaip drąsintų vienas kitą.
Bet yra viena priežastis, kodėl šito projekto taip ir nepradėjau – tai neišvengiamai paskatintų lyginimąsi su kitais, o lyginimasis su kitais yra vienas didžiausių pozityvaus mąstymo žudikų.
Taigi, džiaukimės tuo, kas iš tiesų džiugina mus – savo pačių pergalėmis ir pasiekimais, be jokio įsipareigojimo gauti láikų ar dėmesio!
Čia gimsta pasiūlymas Tau – pradėk savo pozityvumo eksperimentą! Tegu tai būna 30 pozityvumo dienų arba 10 pozityvumo savaičių. Ir tegul tai būna eksperimentas – jokiu būdu ne įsipareigojimas visam gyvenimui nuo šios dienos mąstyti vien tik pozityviai.
Sėkmės!
– Valtininkas 1
Kuris dabar yra ir tinklaraščio valtininkas.lt ir knygos „Kaip apginti savo svajonę“ autorius.↩
Puikus iššūkis! Manau tai tikrai labai geras būdas išmokti pozityvaus mąstymo ir įžvelgti teigiamų dalykų kiekvienoje dienoje, kad ir kokia ji būtų niūri ar nuobodi. 🙂
Ačiū, Romute! 😉
Geras iššūkis!
Ir dar neatrodo labai sudėtingas!
Pozityvių idėjų puslapiukas būtų puiki platforma pozityviems žmonėms susipažinti, kad galėtų susitikti pozityvioje kavinėje, su pozityviais žmonėmis pozityviems pokalbiams gyvai prie pozityvaus puodelio kavos ar pozityvios arbatos – tai dar vienas iššūkis išlysti iš ekrano ir persikelti į realybę, juk dabar pavasaris! 😉
O, įdomi idėja! Šiuo metu pozityvias idėjas kolekcionuoju aš, Valtininkas ir dar mačiau http://pozityvu.lt – Pozityvus dienoraštis. Ruošiasi jie nufilmuoti 1000 reportažų apie veiklius žmones Lietuvoje! 😮
Ačiū 🙂 šiandien pradėsiu šį eksperimentą. Labai įkvėpė pozityvumo!
Sėkmės, Sandra!!! 😉
Labai dėkoju už šį įrašą, šįvakar esu pasiruošusi sėsti ir parašyti apie ne vieną malonų įvykį. Dar ir mamelei pasiūliau šitą išmėginimą.
Tai ačiū tau, kad skaitai, darai, daliniesi!!
Nerealu! Atrodo lyg ir visi zinome, kad genialumas(dziaugsmas) slypi paprastume, o cia dar ir instrukcijos kaip ji rasti kasdienybeje:))!
Aha! Man irgi tuo labai patiko Valtininko idėjos! 🙂