Skaudu, įsimintina, prakaituota.
Tragedija, taigi nesitikėkite juokų. (Nors šių ir buvo du per 1 su trupučiu valandos.) Daugiau gryno, žeidžiančio skausmo.
Galima sulyginti su tarpukario ir antrojo karo Lietuvos istorijomis. Tik sukeisk vardus, teroristus į patys žinot ką, svetimšalį vaiką irgi į patys žinot kokios tautybės asmenį. Arba nelyginkite ir pasilikite su Afrikos skausmais.
Kadangi vyksta Ilgojoje salėje – galvą pasukioti teks. Rekomenduočiau vietą ties viduriu arba arčiau įėjimo/išėjimo, kadangi daugiausiai veiksmo čia.
Triukšmo nėra daug, muzikos takelis funkcinis, scenografija minimali.
Pirmas penkias minutes sunku suprasti kas vyksta, bet tada viskas įsivažiuoja. Ir rėžia giliai. Aktoriai plūksta iki prakaito, bėga, rėkia, visu kūnu kalba. Pabaiga lyg ir savaime aiški (žiūrėdami suprasite), bet vis vien šokiruoja.
Baigiasi tamsaus humoro nata, kurią galima suprasti įvairiai. Pabaiga staigi, bet gal tame ir malonumas – kyla daugiau minčių, įsimena.
Po spektaklio, grįžtant namo, galvoji: „O ką daryčiau aš?“.
Ir ne dėl vieno veikėjo, or jų visų.
Buvo malonu žiūrėti, dar ir dabar sėdžiu bei galvoju; ačiū spektaklio kūrėjams.