Dienos tikslas: 379 žodžiai. Parašyta: 404.
Blogiau už blogą tekstą yra tik nebaigtas tekstas. Ir ne, „kartais geriau nerašyti, nei rašyti nesąmones“ nėra gera mintis, nes taip nei mintis išeis į pasaulį, nei išėjusi sulauks kritikos dėl savo kvailumo bei prastumo.
Geriau rašyti ir išleisti tekstą, nei jį amžiams palikti pelyti.
Įsivaizduok: sėdi prie stalo atsivertęs nebaigtą tekstą. Netoliese garuoja puodukas arbatos ar kavos, bet jo buvimas šalia tau ne itin padeda. Su puoduku ar be jo, tavo galvoje tuščia. Tuš-čia. Prieš savaitę pradėjai rašyti naują istoriją, straipsnį ar eilėraštį, bet jo tądien nebaigei. O dabar sėdi ir bandai prisiminti ką, po perkūnais, tu tokio gero buvai sugalvojęs pabaigai.
Ar ši situacija tau pažįstama? Jei tik save vadini rašytoju, poetu ar kokiu tai tekstų rašinėtoju – spėju, kad taip. Nebaigtų tekstų sukeltas susierzinimas turėtų būti taip giliai įsirėžęs į tavo atmintį, kad to tikrai niekada nepamirštum.
Deja, negaliu pasakyti, kaip turėtum tą tekstą pabaigti.
Visgi nežinau, ką norėjai rašyti. Ar man sakei? M? Nesakeeeii!
Užtat… Pasiūlysiu kelias idėjas, kad nebaigti tekstai tiesiog negimtų:
- Rašyk greitai. Kaip Šumacheris, kaip žaibas, kaip tas idiotas, stumiantis prekių prikrautą vežimėlį tavo kryptimi. Rašyk taip greitai, kad tavo tekste atsirastų milijonas su puse klaidų… Tačiau nepamestum idėjų.
- Rašyk įsiutęs. Kaip pykčio ir adrenalino užvaldytas jautis, kaip žmogus, matantis, kad kažkas bare kabina tavo mylimąjį, kaip didelis rudas orkas, trokštantis sunaikinti visus, kurie neprisijungs prie jo Ordos. Rašyk su tokiu įsiūčiu, kad to milijono klaidų savo tekste nepastebėtum… Ir kartu galėtum atverti savo nuoširdžią minčių abra-kadabrą.
- Rašyk mistiškai. Kaip Merlinas, kaip Daktaras Strange, kaip Leonardas Da Vinci. Pasitelk visą magiją ir visas technikos žinias, kokias tik turi ir sudėk tai į savo tekstą. Neleisk prasprūsti idėjoms… Nes prasprūdusių jų jau nesusigrąžinsi.
- Rašyk diktatoriškai. Kaip Stalinas, Erdoğanas ar Mao Zedong. Jei nesugalvoji ką rašyti – dėk už grotų. Rašyk, rašyk, o tada [[kažką čia parašysiu vėliau]]. Taip – būtent šitaip. Pasižymėk dvigubais laužtiniais skliaustais tekste tas vietas, kur kažką pridėsi vėliau… Kad tai būtų tavo priminimai sau.
- Rašyk vaikiškai. Kaip tu, kai buvai penkerių, kaip Finn the Human dar šiandien ryte. Atsipalaiduok – tau nereikia būti rimtam, tau nereikia ir rašyti pagal kažkokias taisykles. Ar manai, kad tavo skaitytojai robotai? Tuomet leisk rašyti robotams! Geriau sukurk naujų žodžių ir frazių… Nes taip rašyti tau nenusibos.
Sujunk tai ir nepastebėsi, kaip pabaigsi visus savo tekstus. Lygiai taip, kaip aš dabar baigiu šį.
O ką daryti su klaidomis?
Na, duok jas ištaisyti redaktoriams, be abejo. Nuo kada autoriai turi taisyti savo klaidas, kvailiuk? 😉
Netaisantis,
Danielius