Dienos tikslas: 145 žodžiai. Parašyta: 570.
Ir tada būna pabaigos. Pažintys, kurios gimė taip netikėtai – griūna, rūdija ir trūnija. Tačiau kartais, net tai suvokdami, mes stengiamės jas išlaikyti iki galo.
Šis laiškas yra paskutinis laiškas merginai, kurią mylėjau. Merginai ryškia šukuosena. Merginai, kuri daug keliavo, kalbėjo apie save, neklausė manęs ir kartais buvo tai maloni, tai nelabai. Dabar nežinau, kodėl ją mylėjau. Bet tai jaučiau.
Vienuolika mėnesių po pažinties, mėnuo prieš išsiskyrimą: Birželio 5, 2014.
Aš tavęs nemačiau penkias dienas, o jaučiuosi lyg nematęs penkias savaites.
Šiuo metu tu, turbūt, apsistojusi kažkur tarp Berlyno ir Amsterdamo, o aš – kažkur tarp pykčio ir meilės tau.
Kodėl pykstu, paliksiu kitam kartui, kai grįši ir susitiksime akis į akį.
Geriau papasakosiu, kodėl myliu.
Ar žinai, kuo tu panaši į zyles ir kėkštus, stebinčius mane pro kambario langą?
Ogi štai kuo:
1) Ir zylutės, ir kėkštai turi skiauteres. Ir yra spalvoti. Ar tu spalvota ir turi skiauterę? Taip, tu tokia.
Kartais pagalvoju, kad turi panašumų ne tik su tais dviem paukščiais, bet ir su perline višta, kuri prieš metus skraidžiojo po mano langais. Ar į tuos keistus, spalvotus paukščius, kuriuos kažkada akimirką mačiau, kol tie, turbūt pamatę mano atspindį lange, nuskrido.
Kartais taip pat pagalvoju (na, gerai, vos prieš akimirką buvo pirmas ir vienintelis kartas), kad aš turbūt labai traukiu spalvotus paukštelius. Ne veltui Portugalijoje papūgą palmėje mačiau. Nors, rodos, jos ten negyvena.
2) Visi šie paukščiai pasirodo prie mano lango retai. Ir jie didžiąją laiko dalį arba lesą ką nors netoliese, kitoje namo pusėje, arba leidžia laiką šiltuose kraštuose.
Ar žinojai, kad gandrai žiemos poilsiui skrenda į Izraelį? O čiurliai kartais keliauja ir iki Indijos bei Maroko?
Panašiai kaip paukščiai, didžiąją mūsų bendravimo dalį tu praleidi šiltuose kraštuose. Šalčiausias taškas kuriame tu būni, tiesa sakant, ir yra Lietuva, Varėna, tavo gimtinė, kur kartais grįžti paperėti jauniklių Juvintų ar pasišaipyti iš storo katino, kuris tavęs jau senokai nebe pagautų.
Panašiai kaip zylės ar kėkštai, tu kartais atskrendi pas mane (ar aš atvažiuoju į mišką ir sodą, ieškodamas tavęs), pastypsai, pašokinėji nuo šakos ant šakos, sučiulbi naują Beyoncės dainą „All the single uodės“, vieną kitą jų suvalgai (tik riebesnes, saldesnes, sūresnes ar aštresnes), bet galiausiai vėl išskrendi atgal, kad ir kur tave vėjai nešioja.
O kalbant apie vėjus, jie tave nešioja visai neblogai. Sakyčiau, net daugiau nei man norėtųsi.
Pavasarį aš turėjau svajonę. Sakiau sau „Va, Danieliau, dabar pasimokai, o vasarą galėsi kasdien būti su Mileta. Savaitę pas tave, savaitę pas ją, savaitę kelyje, tris dienas prie jūros dviese, keturias kokiam festivalyje ir dar penkiolika pasirinktinai“.
Kad būčiau tuomet žinojęs, kokią nesąmonę svajojau.
Dabar jau beveik vasaros vidurys, o mes nė kelių dienų nebuvome kartu. Neskaičiuojant Rygos. Ir, rodos, dar mėnesį vargu ar pasimatysime.
O svajojau aš apie tavo gimtadienį ir kokią šventę tau surengsiu.
O svajojau aš apie mūsų metines ir kokį romaną tau parašysiu.
Veltui. Visą mėnesį – kelyje. O likusį laiką – pernelyg pavargusi, kad bendrautum.
…
Oi, jaučiu, kad nuo meilės priėjau prie to, kodėl pykstu. Pasirodo, teisybę sako: tarp meilės ir neapykantos – tik vienas mažas žingsnis.
Turbūt todėl niekada negaliu pilnai tavęs mylėti. Kaip ir negaliu pilnai ant tavęs pykti. Man dažnai norisi pykti, bet aš pernelyg tave myliu. Man dažnai norisi mylėti, tačiau būnu pernelyg piktas.
Na, bet tiek jau to. Ai lav jū, Mileta. Ir tu tai žinai. Ir aš žinau, jog žinau.
Mileta, kad ir koks paukštis esi – zylė, kėkštas, gandras, povas ar pingvinas – parskrisk pas mane. Nes aš tavęs pasiilgau. Net lėkštutę trupinių, chalvos bei šokolado padėjau, ar žinojai?
Nostalgiškas,
Danielius