Pirmą kartą čia?
Atnaujinta:

Saviugdos mokytojui – tinklaraštininkui Valtininkui – laimė yra vidinė ramybė (Kas tau yra laimė?)

Martynas Jočys: tinklaraščio Valtininkas ir knygų „Kaip apginti savo svajonę“ 1 bei „Žybsnis“ 2  autorius. Kas jis toks?

Martynas sutiko papasakoti ne tik apie tai, kas jį įkvepia kurti tokius įtraukiančius tektus, bet ir apie tai, kas, jo nuomone, yra geras mokytojas, kaip rasti savo pašaukimą ir būti laimingam.

Ar prisijungsi prie pokalbio?

Martynas jocys valtininkas interviu

Martynai, kokia esi asmenybė?

Yra tokių žmonių, kurie paskendę svajose ir fantazijose regi idealistines geresnio pasaulio vizijas. Yra ir tokių, kurie palinkę prie formulių, bando apskaičiuoti, kaip viskas vyksta realiai.

…Tai štai aš nepritampu nei prie vienų, nei prie kitų.

Pirmiesiems aš per daug konkretus, lyg koks moksliukas, antriesiems – per daug paskendęs debesyse.

Yra tokių žmonių, kurie pasinėrę į gausybę veiklų, be darbo dar lanko penkis būrelius, savanoriauja dviejose organizacijose ir dar kuria podkastą. Kiti per dienas sėdi namie ir nieko nedaro, nes juk nėra laiko.

…Tai aš nepritampu nei prie vienų, nei prie kitų.

Pirmiesiems aš per daug lėtas ir mano pasiekimai per menki, antriesiems aš per greitas ir jie nesupranta, kam aš darau viską, ką darau.

Aš labai vidutinis žmogus, tarsi būčiau per patį spektro vidurį, tačiau šiuolaikiniame kraštutinumų pasaulyje tai darosi netgi labai neįprasta. Be abejonės, tie, kurie manęs nepažįsta, o tik skaitė mano tinklaraštį ir girdėjo, kad kartais vedu paskaitas, rodausi per radiją ir dar kuriu muziką, galvoja, kad pakliūnu prie tų aktyviųjų. Bet pačiam atsidūrus tarp tų aktyviųjų taip visai nebeatrodo.

Turbūt niekam neįdomu girdėti vidutinio žmogaus pasakojimo, koks jis vidutinis, todėl galima paminėti, kuo esu išskirtinis.

Iš tiesų esu labai uždaro būdo ir nemėgstu apie save pasakoti.

Iš pradžių maniau, kad čia kažkokia problema ir bandžiau dar mokykloje save perlaužti. Bėda ta, kad pavyko ir atsidūriau tarsi ne savo kailyje.

Manau, savęs laužyti nėra prasmės, taigi pasilikau prie to savo uždaro būdo ir su žmonėmis bendrauju gana retai. Automatinės kasos parduotuvėje – puikus išradimas.

Koks visgi nuolatinis virsmas yra ta asmenybė! Tas išorinis elgesys kurį matome laikui bėgant kinta, kartais, kai pagalvoju, kokius dalykus darau dabar, suvokiu, kad nė nemėginčiau apie tai galvoti vaikystėje!

Bet visgi čia tik paviršiaus raibuliai, kuriuos vienaip ar kitaip suformuoja patirtys ir supantis pasaulis, centre visgi yra įgimta nervų sistema. O manoji inertiška.

Aš ilgai ruošiuosi, ilgai planuoju, ilgai svarstau prieš ką nors pradėdamas.

Taip pat jaučiu, kad turiu mažesnį nei vidutinį džiaugsmo hormono dopamino jautrumą – tam, kad kas nors iš tiesų džiugintų reikia labai pasistengti, daugelis smagių dalykų man atrodo nuobodūs.

Taip pat esu labai jautrus aplinkai, nuolatos visur pastebiu potencialius pavojus. Matyt, urvinių žmonių gentyje būčiau pirmas pastebintis artėjantį grobuonį. Tai va – maždaug 2019-2020 metais 80% kriptovaliutų žlugs.

3 žodžiai, apibūdinantys tave

O! Apibūdinkite mane kas nors!

Mokykloje buvau laikomas protingu, netgi laimėjau protingiausio mokinio apdovanojimą. Čia buvo toks linksmas konkursėlis, kuriame visų klasių mokiniai turėjo balsuoti įvairiose kategorijose – buvo renkamas ir aktyviausias, ir tingiausias, ir netgi seksualiausias moksleivis. Tai štai – aš tapau protingiausiu.

Darbe netekau savo protingojo statuso, paaiškėjo, kad yra protingesnių. Vyko analogiškas konkursėlis biure ir protingiausiu tapo kitas žmogus! Tačiau visiems užkliuvo mano geranoriškumas ir gera nuotaika, nepamenu, kaip vadinosi nominacija, kurią laimėjau, tačiau ji buvo su tuo susijusi.

Tinklaraščio skaitytojai nuolatos pabrėžia ramybę, kurią randa tekstuose.

Tai tie trys žodžiai lyg ir galėtų būti protingas, geras ir ramus.

Tegu taip ir lieka.

Visai neseniai išleidai knygą. Papasakok, kaip kilo mintis parašyti knygą ir kiek truko visas rašymo procesas.

Aš knygą parašyti norėjau labai seniai. Ir parašiau gan seniai – tai buvo fantastinis pasakojimas apie skrydį į kosmosą pavadintas „Žybsnis“

Bet supratau, kad savo svajonės dar neišpildžiau, nes knygą vis dar įsivaizduoju kaip popierinį daiktą, kol ji neatspausdinta – tol ne knyga. Be to, norėjosi, kad ir žmonėms tas leidinys būtų įdomus, kad tai nebūtų tik mano meninių ambicijų tenkinimas.

Visgi supratau ir tai, kad nelabai turiu apie ką tos knygos rašyti, taigi, vietoj to pradėjau kurti tinklaraštį. Mažus, susijusius straipsniukus rašyti paprasčiau negu išsamų didelės apimties kūrinį.

Darbas su tinklaraščiu tęsėsi, kol vieną dieną pajutau – dabar jau atėjo metas knygai. Tiesiog supratau, kad ta gyvenimo filosofija, kurios nemažą dalį aprašiau tinklaraštyje, jau yra susiformavusi ir subrendusi, ji jau gali būti ir kitiems įdomi ir netgi tapti nuoseklia knyga.

Rašymo procesas truko lygiai tris mėnesius, tačiau po jo sekė redakcija, korektūra ir kiti baisūs kankinimai. Dalis žmonių nustemba išgirdę, kad parašiau ją taip greitai. Tiesa ta, kad jai skyriau 100% savo laiko, atidėjau visus kitus projektus ir netgi darbus į šalį, be to, kaip jau minėjau, visos mintys buvo susiformavusios, taigi tereikėjo jas tik atsisėsti ir užrašyti, kūrybinių kančių beveik nebuvo.

Kas tave įkvepia ir ką laikytum tavo minčių įkvėpimo šaltiniu?

Iš pradžių pamaniau, kad nežinau, iš kur ateina tos mintys, jos ateina ir tiek! Bet geriau pagalvojęs suvokiau, kad žinau. Jos ateina iš patirties, kurią sukaupiau pats per savo lėtą, bet turiningą gyvenimą.

Jos ateina iš perskaitytų knygų, nes maždaug tokius dalykus, kokius rašau pats, mėgstu ir skaityti. Ir galų gale įvairios mintys ir apibendrinimai ateina stebint aplinką – minėjau, kad esu jautrus jai. Be to, turiu stiprų gebėjimą apibendrinti. Aš vis pamatau ir apibendrinu, pamatau ir apibendrinu. Iš tų apibendrinių ateina daug naujų minčių.

O kas mane įkvepia imtis veiksmo yra visai kitas klausimas.

Pagrindinės priežastys, kodėl visgi nepasilieku savo minčių ir idėjų sau – norai ir svajonės. Tam, kad norai ir svajonės pasidarytų stipresni už pavojaus nuojautą, pasitelkiu planavimą. Taigi – planavimas yra tarsi variklis. Jei būtų diena be plano, turbūt nė nesikelčiau iš lovos.

Kaip gimsta tavo tekstai? Pamatai problemą ir apie ją parašai, ar kas nors kitas tampa tavo tekstų varikliuku?

Iš esmės, neretai taip ir yra. Pamatau problemą, paieškau sprendimo ir apie jį parašau. Kartais būna, kad to sprendimo ieškau dvi dienas, kartais pusę metų. Retai iškeliu problemą vien dėl tinklaraščio, dažniausiai tai mano asmeniniai klausimai.

Visgi dalis tekstų gimsta tiesiog iš noro pasidalinti viena kita patirtimi ar atsitiktiniu pastebėjimu. Gal ne tiek pasidalinti, kiek gražiai ir tvarkingai aprašyti, dokumentuoti, užfiksuoti. Man pačiam kartais patinka atsiversti ir paskaityti senesnius savo straipsnius, jeigu užmirštu kokią idėją ar koncepciją, man tikrai padeda prisiminti.

Juk pradinė „tinklaraščių“ idėja buvo viešas internetinis dienoraštis, kuriame žmonės aprašo savo potyrius ir jausmus, tik dabar jie patapo tarsi atskira žiniasklaidos priemone bei verslo įrankiu.

Paskutiniu metu, kai didžioji dalis asmeninės filosofijos jau pavirto knyga, o esminiai jos punktai jau aprašyti straipsniuose, mano rašymas pasikeitė. Dabar vis dažniau keliu klausimą: „Kuo mano tekstai naudingi skaitytojui?“. Galbūt tas buvimas naudingu ateityje bus pagrindinis rašymo varikliukas? Kas žino…

Kaip manai, kas yra geras mokytojas?

Kartą teko girdėti tokią metaforą, kad geras mokytojas yra kaip veidrodis – jis sugeba mokiniui parodyti jo paties privalumus ir trūkumus pats savęs nė kiek neįpainiodamas.

Jeigu žvelgtume konkrečiau, geras mokytojas turėtų būti kantrus, mokėti paaiškinti ir išmanyti savo dalyką.

Kad turi išmanyti savo dalyką, tai lyg ir savaime suprantama. Bet jis neturi būti pats geriausias savo dalyko specialistas, užtenka tik kad būtų labiau pažengęs už savo mokinį.

Juk nebūtina eiti pas matematikos profesorių, kad išmoktume aritmetikos, tačiau jei mokinys yra nepaprastai gabus – ir klausimai jo bus sudėtingesni, taigi ir mokytojo jam reikės geresnio.

Kad mokytojas turi mokėti paaiškinti, tai irgi lyg ir savaime suprantama, bet daugelis žmonių tai painioja su išmanymu. Ne kiekvienas gerai išmanantis gali tą savo išmanymą paversti žodžiais ir dar netgi suprantamais kitiems!

Tarp mokytojo ir šiaip gero specialisto yra didelis skirtumas!

Kartais geram specialistui tarsi ne lygis nusileisti ant žemės ir paprastais žodžiais pamėginti paaiškinti sudėtingus dalykus.

O kantrybė yra būtina mokytojui, nes ne visi mokiniai sugeba suprasti greitai, kai kuriems supratimas ateina lėtai. Kitiems išvis neateina. Jei mokytojas praranda kantrybę, jis nustoja būti veidrodžiu. Mokytojas gali būti griežtas, kartais netgi apšaukti tinginiaujantį, bet ne dėl to, kad jam trūko kantrybė! Dėl to, kad mokiniui tuo metu kaip tik tokio paskatinimo ir reikia!

Kas tau yra laimė?

Vidinė ramybė.

Žinojimas, kad tai, ką darai, yra tai, kas iš tiesų vertingiausia šiuo momentu. Tai gali būti darbas, tai gali būti poilsis, žaidimas, kūryba, pagalba kitiems, savanaudiška veikla, bet kas, tiesiog svarbu tuo metu jausti vidinę ramybę. Ir tai nėra momentinis vienkartinis pojūtis – tai ilgalaikė būsena.

Ir visgi pacituosiu savo paties knygą: „Laimė yra negalvojimas apie laimę“.

Jei jau kyla klausimas, kas yra ta laimė ir kur ji slepiasi, vadinasi jau yra negerai, jau abejonės krokodilas graužia žmogų iš vidaus. Aš pats stengiuosi pamiršti šį klausimą apie laimę, bet man jį vis užduoda!

Kaip manai, ar kiekvienas žmogus gali būti laimingas? Ar tiesiog vieniems viskas sekasi, kitiems – prastas likimas…

Na, laimės pojūtis nuo sėkmės ar nesėkmės nepriklauso. Jis toks visiškai vidinis, tarsi absoliuti smegenų haliucinacija, turinti visai menką ryšį su logine realybe.

O, kad laimė priklausytų nuo materialių dalykų! Kaip viskas būtų aišku – užsidirbai pinigų ir laimingas!

O dabar žinome, kad taip nėra, va todėl ta laimė ir atrodo toks sunkiai pasiekiamas ir sunkiai suvokiamas dalykas! Deja deja, laimingu gali būti kiekvienas! Vienam bus lengviau, kitam bus sunkiau vien dėl įgimtos nervų sistemos struktūros, bet laimingas gali būti kiekvienas ir nebėra kaip teisintis prastu likimu.

Tik aš kartais galvoju, kad gal ir nereikia kiekvienam būti laimingam?

Mes dažnai suvokiame laimę kaip kokie programuotojai – yra arba nėra. Žmogus gali jaustis pusiau laimingas ir gal tai jau gerai? Arba dviem trečdaliais laimingas. Arba nors šiek tiek laimingas!

O jei laimės pojūtis šokinėja tik tarp nulio ir šimto (girdėjau, taip būna moterims), tai gal visai nieko tokio, jei 16 valandų per parą būna laimingas, o 8 ne? Tas siekis būti 100% laimingu 100% laiko dažnai yra pagrindinė šiuolaikinio pirmojo pasaulio žmogaus nelaimingumo priežastis, kai nesugebame džiaugtis laimės akimirka, nes, atrodo, čia dar nepilna laimė, dar kažko reikia!

Gal patartum, kaip visgi atrasti savo tikrą pašaukimą? Ar yra kokie metodai, padedantys atrasti tikrąjį save?

Na, čia galima su vienu konkrečiu žmogumi prasėdėti pusę dienos bandant to pašaukimo ieškoti. Kartais vedu tokį seminarą apie „pašaukimo klystkelius“, kuris užtrunka dvi valandas. Nors manęs dažnai prašo paruošti jį vaikams, tačiau, kas gali nustebinti, visada ateina nemažai vyresnių žmonių.

Bet pamėginsiu vieną kitą esminį dalyką pasakyti tiesiog dabar.

Visų pirma, tai nereikia užsiimti „pašaukimo paieškomis“.

Pašaukimas paaiškės vėliau, dabar reikia tiesiog daryti tai, ką jauti, kad reikia daryti. Ir viskas. Taip paprasta ir tuo pačiu sudėtinga, nes nemokame jausti, mokame tik galvoti. O vidinės ramybės ir vidinio aiškumo nesugalvosi, juos galima tik pajausti.

Antra – išbandyti save.

Mes nesuprantame nei kas tas pašaukimas nei kas slypi už vienos ar kitos veiklos. Turbūt vienintelis teisingas metodas, kaip atrasti, kad tam tikra veikla yra pašaukimas, tai išbandyti tą veiklą. Tada paaiškės – pataikei ar ne. O čia ima veikti slaptas mechanizmas – jei visgi įsigilini į kokią nors veiklą, kuri iš pradžių gal net ir nepatiko, kartais ji tiesiog savaime tampa labai įdomia ir užpildančia gyvenimą.

Taigi, imantis naujos veiklos, reikia jos imtis nuoširdžiai! Pavyzdžiui, rašymas niekada nebuvo mano pašaukimas, tačiau užstrigau su šia veikla, ir, turbūt, ilgam. Ir man tai visiškai priimtina.

Koks tavo gyvenimo kredo, kuriuo vadovaujiesi, kai būna sunkių akimirkų?

Galima labai toli nueiti tiesiog statant kojas priešais save. Aš mėgstu žygiuoti ir esu nuėjęs daugybę kilometrų Lietuvoje ir užsienyje, taigi tas žygiavimo įvaizdis man tikrai padeda.

Būna taip, kad žygio metu užplūsta nuovargis, staiga pasijunta visi skausmai, ima norėtis miego, valgyti ir visko, išskyrus žygiavimą. Ir tada būna aiškiau negu bet kada, kad nebūtina eiti iškilmingai atstačius krūtinės, energingai mojuojant rankomis ir giedant šalies himną.

Kartais galima šliaužte šliaužti be jokio entuziazmo, bet tai vis vien artina link kelionės pabaigos.

Ar ramybė, tavo manymu, prigimtinis ar išsiugdomas dalykas?

Retas dalykas yra tik prigimtinis arba tik išsiugdomas. Jeigu nervų sistema inertiška, toks žmogus natūraliai bus ramus, tačiau netgi cholerikas, kasdien medituojantis ar užsiimantis joga po valandą, gali tapti gerokai ramesnis. Gal to natūralaus ramuolio ir neaplenks, bet vidinę ramybę ugdyti galima.

Kiek laiko skiri skaitymui per dieną/ savaitę?

Neturiu reguliaraus skaitymo laiko. Kai imuosi skaityti kokią knygą, tai būna skaitau nors po valandą per dieną, bet jei yra laiko, galiu skaityti ir ilgiau.

Kai vieną knygą perskaitau, kurį laiką galiu iš vis nieko neskaityti, o kartais iš karto griebiu kitą. Taigi, arba skaitau po 7 valandas per savaitę, arba neskaitau visai.

Vaikystėje būdavo tokių savaitgalių, kad iš vis nieko nedarydavau tik knygas skaitydavau.

Kokia tavo, Valtininke, valtis?

Įsivaizduojama.

Kaip ir visas Valtininkas. Juk tai metafora, kuri net nėra konkretus personažas. Kartais straipsnių iliustracijose pasirodo vyriškis, kurį lyg ir galima laikyti valtininku, jis netgi kartais sėdi valtyje, tačiau kiekvieną kartą jis vis kitoks, ir ne dėl to, kad nemokėčiau piešti, aš net nesistengiu išsaugoti jo bruožų.

Valtininkas yra toks, kokį jį įsivaizduoji. Tokia pati ir jo valtis.

Aš stengiuosi netrukdyti įsivaizduoti visko taip, kaip norisi.

Valtininkas tinklarastininkas uz kadro

Ko palinkėtum žmonėms, bijantiems imtis savo veiklos ar netgi pradėti verslą?

Aš palinkėčiau vidinės ramybės.

Jeigu tikrai labai baisu, tai gal nė nereikia nei tos savos veiklos, nei to savo verslo. Gal užtenka gyventi tiesiog taip kaip visi? Gal čia viso labo mados paskatintos užgaidos?

Bet jei ne, tai žinai ką daryti – pradėk mažais žingsniukais, siek mažyčių pergalių ir dabar nė neįsivaizduoji, kur tave tie žingsniukai nuves. Ir tegul tos veiklos, ir tie verslai atneša vidinę ramybę, vidinį žinojimą, kad tai, ką darai yra būtent tai, ką reikia daryti!

Nes jeigu neatneša – kam visa tai?

Valtininką kalbino
Kristina Gecevičiūtė 
3


  1. Kurią gali įsigyti knygynuose „Pegasas“, „Knygos.lt“ ir klausyti audio įrašą iš „Audioteka.lt“.

  2. Kurią gali atsisiųsti tiesiai iš Valtininko.

  3. Padedu įmonėms komunikacijos srityje – rašau straipsnius, sėkmės istorijas ir dalinuosi gerosiomis įmonių praktikomis. Susisiekite Facebook tinkle!

parama=gėris

Ačiū, kad skaitei! Jei patiko – prašau pasidalink feisbuke, palik komentarą... Arba padėk man skirti daugiau laiko kūrybai! :) Gausi ir papildomų dovanų: kiekvienas, paaukojęs bent 7,50 €, gauna mano knygos „Tinginio manifestas“ audio įrašą. Ir daug meilės! ❤

banko pavedimu

Paaukok bankiniu pavedimu arba kitokiu Lietuvoje įprastu būdu:
 

paypal

Arba vienu paspaudimu per Paypal sistemą:
Paremti dabar  Paremti dabar

2 komentarų... Pritari? Prieštarauji? O ką manai tu?

  • vitalija parašė:

    Sveikas,Martynai, esu moteris ir tikrai nereikalauju laimes 100%.Romos katalikai irgi linki ramybes, jau 2000 metu.tai tikrai geras palinkejimas, jame sutelpa ivairiausi procentai ivairiausiu zmogui svarbiu, reikalingu dalyku.Todel lengva priimti asmeniskai.Esi tas , kuris kuris neskuba snekuciuotis ir pritapti?Manau esi ir tas, kuris rasydamas, kalbedamas neissisakai iki gyliu gyliausiu.Apsisaugai?Galvoji bus per daug?Zinai, jei netycia taip yra, parasyk ka nors is gyliu gyliausiai ir tai bus puiku.Viena, kad ir nedideli dalyka parasyk.Zinoma kai bus noro.

    • Anonimas parašė:

      Idomus straipsnis