Psichologės Rasos Norbutės kuriamą sužaidybintą pokyčių programą „Lūšis“ prieš gerą pusmetį atrado Belka – tąkart patyrinėjom, bet neužmiršom.
Kai vėl po akim pasimaišė interviu su programos kūrėja, smalsumas ir noras pasitobulinti nuvedė į „mišką“, kuriame veisėsi daugiau nei 600 „Veikliosios lūšies“ programoje dalyvavusių lūšiukų.
...Tada ir išbandėme „Veikliąją Lūšį“.
Beje, pretendentų buvo net virš 800, tačiau likusius atkratė atranka, kurios anketos užpildymui reikėjo skirti ir laiko, ir apgalvojimo. Reikėjo apibūdinti save, savo savybes, kasdienybę, darbą, įsitikinimus, baimes, svajones ir siekius, susigalvoti būtybvardį, savybvardį ir šauksmą.
Kam mums tos „Lūšies“ reikėjo?
Strelka: man gyvenimas yra oksimoronas – dinamiška ramybė arba rami dinamika – laikausi, kol yra šiaurės ir pietų poliai, sveikoj įtampoj. Bet neretai gaunasi, kad krentu tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą – būnu itin energinga arba tingi, žmogus-fejerverkas arba tyli visatos skylė, maksimaliai adaptyvi ir kraštutiniškai tiesmukiška, kartais atsakinga už visus ir viską, kartais pofigistė. Svajoju apie tobulą balansą. Noriu subalansuoti savo gyvenimą energijos ir laiko, saviraiškos ir pinigų, asmeniniu ir profesiniu aspektais.
Belka: man reikėjo įsivesti tvarką savo galvoj. Vienoj chaoso ir nuolatinės frustracijos norėjau ramybės, vietoj informacijos pertekliaus – vietos naujoms mintims. Man reikėjo įrankių, kurie padėtų susigaudyti savyje ir savo noruose.
Kaip viskas „Veikliojoje Lūšyje“ vyko?
Programa truko 28 dienas. Būtent tiek, kiek, sakoma, reikia, kad pokyčiai būtų įtvirtinti. Prieš programą buvo nemažai pasiruošimo – visokiausių instrukcijų skaitymo, susipažinimo su terminais ir internetine „Lūšyno“ erdve, užduočių tipais ir uogų bei grybų (tai užduočių bonusai) siekinių nusistatymo.
Kas dieną turėdavome atlikti pasirinktas įprotines užduotis. Rinkomės iš 12 variantų, taip pat įpintąją bei pagrindinę užduotį (galimi trys jos lygiai pagal sunkumą), taip pat reikėdavo užpildyti kasdieneigę ir parašyti refleksijas. Viskas buvo automatiškai apskaičiuojama, priskiriami grybai ir uogos, kurių procentinį atitikimą siekiniams buvo galima sekti asmeniniame eigaraštyje ir lygintis su kitais bendrajame.
Abi tikėjomės programai skirti apie 1,5 valandas per dieną, tačiau realiai kasdien gaudavosi apie 3 valandos darbo, nekalbant apie tai, kad prie kai kurių užduočių apgalvojimo ar vykdymo reikėdavo grįžti N kartų per dieną.
Štai kaip atrodė programos platformos vidus.
Bet programa mums pasiteisino!
Strelka: viena vertus, dienotvarkė įgijo labai apibrėžtus rėmus ir teigiamai įtakojo savidiscipliną. Jei ne kasdieninės ataskaitos ir tie žaidybiniai bonusai, daug dalykų būtų atidėta kitai, dar kitai ir taip toliau dienai.
Tiek laiko savianalizei niekad nesu skyrusi, o tai buvo veiksminga. Turi norą, problemą, įsivardini kodėl nesigauna, kas trukdo, prisigalvoji N+K variantų, kaip galima spręsti, išsirenki palankiausius ir pradedi vykdyti.
Turėjome įvairiausių užduočių, susijusių su svajonėmis, asmeninėmis savybėmis, skauduliais, vertybėmis, vidinėmis sub-asmenybėmis, darbiniais prioritetais ir taip toliau, taigi jau po pirmos savaitės įdirbio pradėjo ryškėti sąsajos tarp tų temų. Programai įpusėjus, kilo didžiulis noras pasidaryti mind map‘ą ir viską pamatyti vienoje vietoje.
Be to, programa man buvo ir spyris į šikną pasitikrinti, ką apie mane galvoja aplinkiniai. Programos pabaigoje reikėjo visas įžvalgas apibendrinti į planą ir numatyti jo įgyvendinimo būdus bei rizikų valdymą – ir aš tai padariau, tačiau kaskart vis grįžtu prie atliktų užduočių ir toliau pildau bei koreguoju planą.
Belka: kas tikrai pasiteisino, greičiausiai galėsiu pasakyti po kokio mėnesio arba paklauskit manęs po metų.
ATNAUJINTA:
Pasakoju apie tai, kas išliko praėjus metams, gale šios apžvalgos.
Kol kas turiu motyvacijos tęsti savo pasirinktas užduotis. Ir man tikrai pasiteisino dienoraščio rašymas pagal tam tikras taisykles, užduodant sau tam tikrus klausimus. Kasdienės refleksijos išmokė išsigryninti svarbiausius aspektus, kuriuos po to labai naudinga peržvelgti savaitės pabaigoje, nes taip dar kyla naujų minčių apie save, kas buvo gerai, o ką dar galima patobulinti.
Supratau, kad iki Lūšies turėjau labai daug laisvo ir prasmingiau neišnaudojamo laiko.
Buvo ir šio to, kas mus trikdė!
Strelka: buvo keista, kad buvo tiek daug darbo su ta programa, erzino veiksmo užduotys, nes atrodė, kad juose nurodomus dalykus ir taip darau, o tą konkrečią dieną daryti pagal komandą nesinori arba tiesiog nėra kaip. Kartais rodėsi, kad užduotys man neaktualios, kad nėra naudos, bet kartu atsirado pojūtis, kad reikia jas pačiai adaptuoti pagal savo poreikius.
Belka: tikrai nesitikėjau, kad Lūšis iš manęs pareikalaus tiek laiko daug laiko. Antroj programos pusėj ėmė erzinti tempas. Buvo užduočių, kur norėjosi skirti daugiau laiko, bet jo literaliai nebuvo. Aš ir miegot ėjau vėliau nei įprastai – tai man dar ėmė trūkti miego. Iš čia kilo nuovargis, erzulys ir nepasitenkinimas. Strelka guodė, kad taip būna, kai vyksta kažkokie procesai viduje.
Ko neišnaudojome?
Ši programa siūlo gerą dalyką – dalyvavimą bendruomenėje, kurioje galima klausti, dalytis abejonėmis, mokytis iš kitų patirties. Tačiau mes šio resurso beveik nenaudojome – neįsivaizduojame, kiek reikėtų turėti laiko, kad dar jo liktų varinėti pokalbiams.
Kelis kartus užmetėme akį į kitų pasisakymus, tačiau iš esmės mums pakako apsikeisti mintimis tarpusavyje.
Ar buvo apčiuopiama nauda?
Strelka: nežinau, ar dėl programos, ar dėl labai konkretaus šio mėnesio tikslo pasijutau, kad iš žolėdžio, stebinčio aplinką ir reaguojančio į tai, kas ten vyksta – „mažu čia kažką nuveikt, mažu ten, pagal aplinkybes“, tapau plėšrūnu, kurio žvilgsnis sukoncentruotas į tikslą, jo neblaško periferiniai judesiai (reikalai).
Kartu supratau, kad nėra būdo ištempti dienos, tad reikia mažinti apetitą, nes norėdama kuo daugiau viso paragauti, elementariai persisotinu veikla.
Tuomet net pomėgiai tampa dalykais, kuriuos reikia padaryti, tai yra, darbu. Taip pat supratau, kad dienotvarkėje būtina numatyti laiką visiškam poilsiui, dalykams ne pagal planą, gal net betiksliams.
Daugiausia naudos man suteikė patyrimas, kad galima save sąmoningai sulėtinti – iš to randasi kokybė ir pasimėgavimas, taip pat tip‘sai, kaip prioritetizuoti ir organizuoti veiklas, kad diena taptų panaši į haiku, bei tai, kad skyriau laiko išanalizuoti temas ir pamačiau sąsajas tarp jų.
Tiesiog įgijau aiškų savo pasaulio žemėlapį, kuris padeda nesiblaškyti ir, juolab, nepasiklysti.
Belka: naudingų dalykų tikrai buvo ir ne taip jau mažai. Noriu išlaikyti kai kurias įprotines užduotis ir toliau. Kitos pasirodė besančios beprasmės, nors iš pradžių taip neatrodė.
Labai naudinga buvo pažinti savo „vidinę šeimą“, išsigryninti vertybes, stiprybes ir sužinoti, kaip toliau jas vystyti.
Kaip ir Strelka supratau, kad labai svarbus yra darbo ir poilsio balansas. Iki šiol viduj turėjau „skubos jausmą“ – viską man reikia daryti, skaityti, valgyti, vaikščioti, etc., greitai. Ir niekada nesusimąsčiau kur ir kodėl aš čia taip jau skubu, kai dažniausiai tam nėra priežasties.
Ir galiausiai mėgautis gyvenimu galima šiandien, o ne kada nors ateityje, kai tam sukris visos palankios aplinkybės, nes, nu, taip gi niekada nebus.
Apibendrinus!
Turint galvoje, kad tai standartizuota programa, ji yra tikrai gerai sukonstruota. Dalyvavimo rezultatai neabejotinai priklauso ir nuo dalyvavimo motyvacijos, ir nuo to, kiek pastangų pats įdėsi.
Siekiantys maksimalios naudos turėtų patys jaustis atsakingi už užduočių adaptavimą pagal savo poreikius. Be to, jas galima tęsti bei „Lūšyne“ lankytis ir po programos.
Papildymas po metų:
Belka: Šiandienos rezultatai greičiau liūdina nei džiugina. Nors programa ir trunka 28 dienas, tai yra, užtektinai laiko naujų dalykų įtvirtinimui... Bet esmė ta, kad aš pamiršau, jog tuos naujus įpročius reikia ir toliau ugdyti.
Tai vis tik yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas.
Tiesa, prieš kokius 3 mėnesius atnaujinau dienoraščio rašymą. Rašau 3-4 kartus per savaitę. Šiek tiek pakeičiau jo formatą, nors vis dar ieškau sau tinkamo varianto. Man tai yra veiksmingiausias būdas nuimti savo įtampas, nerimus išrašant juos ranka.
Kita vertus, gal jau ne taip ir blogai – iš programos turėti vieną išlikusį įprotį, kuris dar ir gerokai individualizavosi nuo programos pradžios.
Strelka: peržiūrėjusi programos pradžioje nusistatytus tikslus, matau, kad jie man vis dar tokie pat aktualūs – atrodo, kad nelabai ta kryptimi pajudėjau. Vienas konkretus planas įgyvendintas, su dviem kitais – visiškas užstrigimas, nors pačių idėjų iš apyvartos neišmečiau.
Iš įprotinių dalykų liko tik kasdieninis sportas + meditacija, kuriuos man bet teoriškai atitinka kasdieninis 1,5 valandos jogos užsiėmimas – tačiau tuomet net neįtariau, kad prie jos grįšiu ir ji taps mano pagrindine kūno praktika. Įsipareigojimas keltis 7:00 pasislinko į 7:30, tačiau retai įgyvendinamas, 23:00 įstrigo kaip laikas, kada reikia nueiti miegoti, bet vėlgi pavyksta tik retkarčiais. „Rašyti“ – rašau – kartais dienoraštį, kartais pildau mindmapą, kasdien – pažymiu refleksijas savadarbėje planuotėje.
Šiaip, kai paskaitinėju programos užrašus – teisingos intencijos ten... Mąstau, kad reikėtų grįžti, pasiskaitinėti, tikrai bus dalykų, kuriuos verta įtvirtinti.
Apskritai galvoju, kad geras pats metodas – nepudrint pačiai sau smegenų aptakiais planais – surašyti viską ant popieriaus, numatyti galimus sprendimo būdus, trukdžius ir kaip su jais tvarkytis – yra geras.
Ir apskritai apima kažkokia nostalgija tam mėnesiui, o gal labiau pojūčiui, kad nestovi vietoje, kad analizuoji, planuoji, gauni įkvėpimo augti.
– Strelka ir Belka
P.S. Patiko klausytis? Mus gali sekti feisbuke ir instagrame!