Jei jauti tuštumą sieloje – tau reikia rutinos (Patirtis, kurią supratau Vipasanos stovykloje)

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas to manęs paprašė.

Bet, galvoju tada. Neseniai buvau Vipasanos meditacijos mokymuose. Ten daug kalbėta apie tai, kad viskas ateina bangomis. Ateina, išeina, padidėja, sumažėja, niežti labiau, niežti mažiau, įdomu, neįdomu, norisi skaityti toliau kas čia parašyti, nesinori skaityti toliau kas čia parašyta, norisi pasitaisyti plaukus, nesinori, norisi siekti tikslų, nesinori…

Taip pat, laisvalaikiu pradėjau domėtis apie paukščius. Kai kurie paukščiai gyvena vieni, o kiti – bandomis. Bet abi šios paukščių rūšis turi vieną bendrą dalyką: savo rutinas.

Rutinos, rutinos, rutinos. Būriuose gyvenantys paukščiai skraidžioja ratais, ratais, ratais, kol, o! Rado ką suvalgyti. O! Rado kur pailsėti. O! Reikia dar ratais paskraidyti, grįžti prie rutinos. Jie, ir paukščiai vienišiai, turi savo defaultines rutinas.

Galvoju… Ar gandras turi labai norėti grįžti į Lietuvą, kad galėtų poruotis, užauginti vaikų, suvalgyti 156 peles ir 14 varlių, o vėliau išskristi atgal, kad atliktų savo prasmę? Ar gandrams gaunasi tiesiog netyčia? Ir ar žmogaus prasmė(s) kažkuo skiriasi nuo gandrų, karvių bei lašišų?

Dabar, šiuo metu, kai neberašau tinklaraščio ir nebesikeliu sau iššūkių – jaučiu viduje tuštumą. Kažko trūksta. Na, ne taip, kaip buvo. Bet ir ne taip, kaip galėtų būti.

O galėtų būti… Va… Jei pasakyčiau tai fainai merginai, kad man ji patinka… Gal… O, va, jei…

…Kuo daugiau žiūri į savo tuštumą, tuo daugiau ji sako. Žada. Šnabžda. Gali, gali, gali. Nori, nori, nori. Reikia, reikia, reikia. Privalu, privalu, privalu. Prasminga, prasminga, prasminga. Teisinga, teisinga, teisinga.

O tuštuma, oi, niekados neužsipildo. Visad yra daugiau.

Ši tuštuma – priežastis, kodėl gyvename taip patogiai. Priežastis kodėl turime tiek daug.

…Bet ar tikrai?

Gal priežastis viso to, kad kažkas turėjo rutiną ir gyveno bangomis? Buvo Vipasanoje? Buvo tą akimirką, nuoširdžiai, ir netroško kažko daugiau, o tiesiog darė tą, ką tą akimirką jo rutina sakė daryti?

Aš pats, irgi, nežinau kiek labai reikia save versti kažką daryti. Ar tai turi tiesiog gautis savaime? Ar, visgi, reikia prievartauti, kad gautusi per jėgą, dvasią, discipliną, moralę?

Ką manai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *