Kodėl verta rašyti dienoraščius? [Nebaigtas straipsnis, kurio ir nebaigsiu]

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas to manęs paprašė.

Šis tekstas rašytas nežinau kada. Jo taip ir nebaigiau. Turbūt ir nebaigsiu, nes tema tapo nebeįdomi.


Prieš daugmaž 4 metus pradėjau savo saviugdos kelionę. Prieš 4 metus – taip pat pradėjau rašyti dienoraštį.

Šį dienoraštį rašiau dvejus metus. Tada padariau pauzę pusmečiui… Ir pradėjau vėl. Galiausiai lioviausi.

~ Dabar esu tikras, kad dienoraščio rašymas buvo viena geriausių mano saviugdos priemonių. Ir vis dar yra.

Tik rašydamas dienoraštį…

[[nuotrauka]]

//…Išmokau…//

…Kantrybės.

//…Įgavau://

1) Kantrybės. Rašyti kasdien, nepaisant esu pavargęs, energingas, prisiminiau aprašyti dieną prieš nueinant miegoti ar jau nuėjus (ir atsibudus vidur nakties). Ir taip, buvo tokių naktų, kad atsibudau su mintimi “Pala, reikia aprašyti, kol nepamiršau!”, kažką pakeverzojau nakties tamsoje ir kritau vėl miegoti. Tų naktų užrašų dar ir dabar neperskaitau. Bet užtat parašiau kažką, kas tuometiniam Danieliui buvo svarbu!

2) Drąsos. Būti savimi ir aprašyti net keisčiausius potyrius, kuriuos pačiam nuo savęs norėjosi slėpti. Kaip tą įminimą į šuns kakutį, apsižioplinimą nepažinus seno klasioko (ir sumaišius su kitu vienu veikėju) ar baimę, kad nesu pakankamai gražus, jog tinklaraštyje “Debesyla” rodyčiau savo veidą.

3) Atvirumo. Galbūt dėl klaidų, kurias dariau, esu atsakingas aš, o ne tėvų auklėjimas? Galbūt aš išties buvau tąkart baisiai arogantiškas? Galbūt išties aš klįstu? Kaip posakyje “Nieks kits čia nekalts…”.

[[foto maža]]

//…Patyriau://

1) Džiaugsmą.

2) Gėdą.

3) Nostalgiją.

[[foto maža]]

//…Suvokiau://

Savo ateitį kuriu pats.

[[foto didesnė? arba maža]]

//”O ką sako mokslas apie dienoraščius? Ar jie naudingi protui, atminčiai, kūrybiškumui ir laimei?”//